Įdomūs aukštesniųjų vėžiagyvių (Malacostraca) poklasio lygiakojų vėžiagyvių (Isopoda) būrio gyvūnai – vėdarėliai. Tai nedideli (iki 15 mm), pilkšvos spalvos, judrūs vėžiagyviai. Juos, aišku, matome dažnai, pavyzdžiui, pakėlę akmenį ar kelmą, nulupę nuvirtusio medžio žievę, ar kur nors rūsyje, ten, kur drėgna. Nors šie gyvūnai puikiai prisitaikė gyventi sausumoje, jų išgyvenimui reikalinga drėgna aplinka. Paprastai vėdarėliai aktyvūs naktį.
Vėdarėlių kūnas ovalios formos, plokščias ir padengtas chitininėmis plokštelėmis. Turi šešias poras vaikščiojamųjų kojų ir šešias poras pilvelio kojų. Pirmosios penkios poros yra plokštelių pavidalo ir atlieka žiaunų funkciją, padėdamos kvėpuoti.
Vėdarėliai yra skirtalyčiai gyvūnai. Tarp patelės priekinių kojų yra ertmė, kurioje nešiojami kiaušinėliai. Jaunikliai išsirita po 40–50 dienų ir palieka ertmę. Jaunų vėdarėlių kiautas būna labai plonas ir minkštas, ir sukietėja tik po dviejų šėrimųsi.
Vėdarėliai minta pūvančiomis augalinėmis liekanomis, ypač nukritusiais lapais ir mediena. Taip pat jie ėda dumblius, grybų hifus, vabzdžių gaišenas ir išmatas. Įdomu tai, kad jų pačių išmatos taip pat yra praryjamos daug kartų (šis procesas vadinamas koprofagija). Taip yra todėl, kad didelis celiuliozės ir lignino kiekis negali būti visiškai suskaidytas vieno praėjimo per žarnyną metu.
Vėdarėliai, kaip ir sliekai, prisideda prie dirvodaros. Mokslininkai nustatė, kad vėdarėliai savo organizme kaupia gyvsidabrį, kadmį ir šviną. Be to, tam tikros vėdarėlių rūšys yra žinomos dėl savo unikalaus gynybinio mechanizmo: jausdamos pavojų, jos susisuka į kamuoliuką, taip apsisaugodamos nuo plėšrūnų.
Vėdarėliai yra plačiai paplitę visame pasaulyje. Nors kai kurios rūšys, pavyzdžiui, Lietuvoje aptinkamas Oniscusn asellus, gyvena drėgnesnėse vietose. Na, o kitos rūšys prisitaikė prie sausesnių gyvenimo sąlygų.
Atsižvelgiant į sudėtingą vėdarėlių sistematiką, Lietuvoje atlikta nepakankamai tyrimų, todėl kol kas žinome tik apie 14 rūšių.
