Paukščių žiedavimas buvo pradėtas naudoti kaip jų migracijų tyrimo metodas. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad šiuo metodu galima ne tik sužinoti jų žiemojimo vietas, migracijų maršrutus, migracijų terminus, migracijų trukmę, žiemojimo ir perėjimo vietų bei migracijų maršrutų pastovumą/nepastovumą, jauniklių grįžimą/negrįžimą į gimtinę ir kt., bet jis yra nepakeičiamas ir tiriant daugybę kitų paukščių biologijos bei ekologijos klausimų: gyvenimo trukmė, žuvimo priežastys, priešmigracinės klajonės, jauniklių sklaida ir kt.
Visi šie duomenys vertingi tiek moksliniu, tiek praktiniu požiūriu ir, be kita ko, tarnauja pačių paukščių labui. Juk visa tai būtina žinoti, norint parengti ir įgyvendinti realias ir efektyvias paukščių ir jų buveinių išsaugojimo priemones pačių paukščių labui. Kitaip sakant, paukščių žiedavimas nėra tikslas, o tik priemonė (labai efektyvi priemonė!) gauti atitinkamus rezultatus. Tie rezultatai — tai išvados, gaunamos analizuojant bei apibendrinant tiek paukščių žiedavimo (jų sugavimo), tiek jų žiedavimo/aptikimo duomenis. Paukščių žiedavimo duomenys dažnai yra nepakeičiami jokiais kitais paukščių tyrimo metodais surinktais duomenimis.
Didelis paukščių žiedavimo duomenų privalumas yra tai, kad galima palyginti naujai sukauptus duomenis su prieš dešimtmečius sukauptais analogiškais duomenimis. Toks palyginimas leidžia daryti išvadas apie pokyčius (arba jų nebuvimą) per gana ilgą metų tarpsnį. Be to, „senuoju“ paukščių žiedavimo metodu ir naujais metodais sukaupti duomenys ne tik neprieštarauja vieni kitiems, bet papildo vieni kitus ir leidžia tyrėjams pateikti tikslesnes duomenų apibendrinimo ir analizės išvadas.
Šiais laikais, analizuojant ir apibendrinant paukščių žiedavimo/aptikimo duomenis, gaunama vertinga informacija apie skirtingų populiacijų paukščių žiemojimo vietas, migracijos maršrutus, migracijos terminus ir greitį, žiemojimo ir/ar perėjimo vietų bei porų pastovumą (ar kitimą), jauniklių pasklidimą, žuvimo priežastis, gyvenimo trukmę ir viso to kaitą (ar pastovumą) laike, populiacijų struktūrą bei skaitlingumo dinamiką, elgesį ir kt. Standartizuotas paukščių gaudymas yra jų monitoringo (stebėsenos) dalis.
Žieduojami dar neskraidantys paukščių jaunikliai ir jau užaugę, gebantys laisvai skraidyti paukščiai.
Neskraidantys paukščių jaunikliai žieduojami lizduose arba netoli jų (tie, kurie lizde ilgiau neužsibūna).
Užaugę paukščiai žiedavimui gaudomi įvairiausiomis gaudyklėmis. Vienos gaudyklės tinka įvairių rūšių paukščiams gaudyti, kitos — tik atskirų rūšių ar grupių paukščiams gaudyti. Šiuo metu žinomų ir naudojamų gaudyklių įvairovė tokia didelė, kad yra galimybė gaudyti bet kokių rūšių ar grupių paukščius. Svarbiausias reikalavimas bet kokiai gaudyklei — jų konstrukcija ir veikimas turi būti tokie, kad paukščiai jose nežūtų ir nebūtų traumuojami.
Visame pasaulyje yra labai populiarios ir masiškai naudojamos vadinamosios voratinklinės gaudyklės (kartais vadinamos japoniškais tinklais). Jos gaminamos iš plonų siūlų, todėl paukščiai jų nepastebi ir patenka į jas. Jiems tai nekelia jokio pavojaus, nes gaudyklių siūlai yra elastingi ir paukščių netraumuoja. Voratinklinės gaudyklės gaminamos įvairaus dydžio, taip pat skirtingos smulkiems, vidutiniams ir stambiems paukščiams gaudyti.
Kai kuriose masinės paukščių migracijos vietose paukščiams gaudyti naudojamos Helgolando ir Rybačio tipo gaudyklės. Ventės rago ornitologijos stotyje įrengta gerokai modifikuota Rybačio tipo gaudyklė, vadinama Didžiąja Ventės rago gaudykle. Visos šios gaudyklės primena į vieną galą siaurėjantį ir žemėjantį tunelį su specialia kamera, į kurią patenka paukščiai, gale.
Buvęs ilgametis Ventės rago ornitologijos stoties vedėjas Leonas Jezerskas yra sukonstravęs zigzagines gaudykles. Tai yra Helgolando tipo gaudyklių (pirmą kartą tokia gaudyklė buvo įrengta Šiaurės jūros Helgolando saloje, Vokietijoje), sujungtų viena su kita šonais ir kas antros nukreiptos į priešingą pusę, sistema. Paukščiai į zigzagines gaudykles patenka iš dviejų priešingų pusių.
Patrankine gaudykle gaudomi ant žemės sutūpę paukščiai. Iš specialių vamzdžių, vadinamųjų „patrankų“, išaunami metaliniai „sviediniai“, prie kurių būna pririštas ant žemės klostėmis sudėtas ir užmaskuotas tinklas. Išauti sviediniai paskui save tempia tinklą ir šis uždengia ant žemės tupinčius paukščius.
Varniniams paukščiams gaudyti naudojama varninė (skandinaviška) gaudyklė. Paukščiai, nevengiantys tūpti ant žemės, gali būti sėkmingai gaudomi uždengiamuoju tinklu. Naudojamos gaudyklės-labirintai, gaudyklės-inkilai, automatiniai lankeliai, užsidarantys narveliai ir įvairiausios kitos gaudyklės.
Paukščiai žieduojami jau daugiau nei 100 metų. Dabar kasmet vien Europoje apžieduojama daugiau nei 4 milijonai paukščių, visame pasaulyje – apie 6 milijonai. Kodėl tiek daug?
Paukščiai žieduojami tikintis, kad daugiau ar mažiau jų kada nors bus aptikti (vėl pateks į žmogaus rankas arba jie bus identifikuoti pagal perskaitytą žiedo įrašą jiems esant laisvėje) ir apie tai bus pranešta paukščių žiedavimo centrams. Deja, žieduoti paukščiai aptinkami ne taip jau dažnai. Be to, ne apie visus aptiktus pranešama. Todėl, norint gauti pakankamai informacijos, kurią analizuojant ir apibendrinant atskleidžiamos paukščių biologijos ir ekologijos paslaptys, žieduojama išties daug paukščių.
Nuo ko priklauso pranešimų apie aptiktus žieduotus paukščius skaičius? Tai priklauso nuo daugybės priežasčių. Pavyzdžiui:
Atskiroms populiacijoms priklausantys paukščiai kartais elgiasi skirtingai (migruoja ne tais pačiais maršrutais, žiemoja ne tose pačiose vietose ir pan.). Todėl paukščiai ir žieduojami visose šalyse ir įvairiose kiekvienos šalies vietose.
Dėl žmogaus veiklos kintant aplinkai, kinta ir kai kurių atskirų populiacijų paukščių elgesys, jų žuvimo priežastys, populiacijų struktūra ir pan. Tuos pakitimus aptikti, įvertinti jų mastą, prognozuoti galima analizuojant ir lyginant atskirais laikotarpiais sukauptus paukščių žiedavimo duomenis. Štai kodėl visame pasaulyje paukščiai žieduojami ir toliau.
Tai toli gražu ne visos priežastys, dėl kurių kasmet žieduojama tikrai nemažai paukščių.
Atsakymas į šį klausimą vienareikšmis: jei paukštis apžieduotas teisingai ir tinkamu žiedu, tai paukščiui tikrai nekenkia! Todėl didelis dėmesys skiriamas paukščių žieduotojų kvalifikacijai ir žiedų kokybei (žiedų gamybai naudojant šiuolaikines technologijas, jų kokybė atitinka visus jų kokybės reikalavimus).
Kartais teigiama, kad paukštis jaučia diskomfortą dėl žiedo masės. Tai absoliuti netiesa! Žiedo ant paukščio kojos masė lyginama su žmogaus ant rankos nešiojamo laikrodžio mase.
Žiedas sudaro ne daugiau kaip 0,5 proc. paukščio kūno masės. Pavyzdžiui, nykštuko, kurio kūno masė yra apie 5 g, žiedo masė yra 25 mg (ne daugiau 0,5 proc. kūno masės). Gulbės nebylės, kurios kūno masė yra ne mažiau 6,5 kg, žiedo masė yra apie 13 g (ne daugiau 0,2 proc. kūno masės). Tai mažiau nei paukščio nešamas žolės kuokštas, šiaudas, žabas lizdui krauti ar maistas, nešamas į lizdą jaunikliams maitinti.
Žiedai tikrai neturi jokios įtakos ir paukščių elgesiui. Apžieduoti perintys paukščiai toliau peri, apžieduoti maitinantys jauniklius toliau juos maitina, apžieduoti per migraciją toliau ją tęsia. Tiesa, apžieduoti suaugę paukščiai kartais žiedais domisi, juos pakrapšto snapu, bet tai trunka tik vieną kitą dieną. Vėliau ant kojos esantis žiedas jų visiškai nedomina.
Visame pasaulyje labai daug paukščių apžieduoja paukščių žieduotojai-mėgėjai. Vieniems tai yra hobis, kiti, bendradarbiaudami su profesionaliais ornitologais, tai daro atlikdami vienokius ar kitokius paukščių tyrimus. Bet kokiu atveju šis darbas yra labai reikalingas ir naudingas.
Kai kuriose šalyse žieduotojų-mėgėjų skaičius yra išties nemažas. Nors atskirais metais jų skaičius kiek kinta, įvairiose šalyse apytiksliai jis yra toks: Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje (kartu) – 2 tūkst., Vokietijoje – 800, Suomijoje ir Ispanijoje – po 650, Belgijoje – 600, Nyderlanduose ir Norvegijoje – po 450, Švedijoje – 400, Italijoje – 350, Vengrijoje – 300 ir t. t.
Lietuvoje nuo 1979 m. didžiausias žieduotojų-mėgėjų skaičius buvo 1986–1987 m. – 120–125. Po to dėl ekonominės situacijos šalyje pablogėjimo jų skaičius (ir aktyvumas) labai sumažėjo. Pastaraisiais metais žieduotojų-mėgėjų skaičius buvo nedidelis, bet gana stabilus – 35–45 asmenys.
Kiekvienas paukščių žieduotojas-mėgėjas privalo turėti Paukščių ženklintojo (žieduotojo) pažymėjimą (Žin., 2010, Nr. 87-4617). Toks pažymėjimas gali būti išduodamas kiekvienam 18 m. amžiaus sulaukusiam asmeniui, gebančiam be klaidų nustatyti rūšį, lytį ir amžių tų rūšių paukščių, kuriuos jam leidžiama žieduoti. Be to, asmuo privalo pakankamai gerai žinoti:
Paukščių ženklintojo (žieduotojo) pažymėjimą nustatyta tvarka išduoda Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Kiekvienas paukščių žieduotojas privalo griežtai laikytis nustatytos paukščių žiedavimo tvarkos.
Visais klausimais, susijusiais su paukščių žiedavimu Lietuvoje, prašome kreiptis į Lietuvos paukščių žiedavimo centrą.
