Pirmasis paukščius žieduoti moksliniais tikslais pradėjo Viborgo (Danija) parapijinės mokyklos mokytojas Hansas Christianas Kornelius Mortensenas (Hans Christian Cornelius Mortensen, 1856–1921). 1899 m. birželio 5 d. jis apžiedavo pirmąjį varnėną iš aliuminio padarytu žiedu su tokiu įrašu jame: „VIBORG 1“. Tai reiškia, kad H. Mortensenas paukščiams ženklinti pirmą kartą panaudojo numeruotus žiedus su juose įrašytu adresu. Taip „gimė“ naujas ir unikalus paukščių gyvenimo tyrimo metodas — paukščių žiedavimas.
SVARBIAUSI ŽIEDAVIMO ISTORIJOS FAKTAI
Šis palyginti nesudėtingas, pigus, bet labai efektyvus ir informatyvus tyrimo metodas labai greitai buvo pripažintas visame pasaulyje. 1902 m. paukščiai pradėti žieduoti Vokietijoje ir JAV, 1908 m. — Vengrijoje, Prancūzijoje, 1909 m. — Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Rusijoje, Kanadoje, 1910 m. — Jugoslavijoje, 1911 m. — Niderlanduose, Šveicarijoje, Švedijoje, 1912 m. — Australijoje, 1913 m. — Suomijoje, 1914 m. — Norvegijoje ir t. t. Tiesa, kai kuriose iš paminėtų šalių sistemingas paukščių žiedavimas pradėtas keliais ar net keliolika metų vėliau.
Estijoje sistemingas paukščių žiedavimas pradėtas nuo 1922 m., Latvijoje — nuo 1925 m., Lietuvoje — nuo 1929 m., t. y., kai tose šalyse buvo įkurti paukščių žiedavimo centrai. Pirmieji paukščiai šiose šalyse apžieduoti gerokai ankščiau, bet tai buvo daroma epizodiškai, o ne sistemingai.
Apie 1930 m. paukščių žiedavimo centrai funkcionavo daugelyje Europos valstybių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos valstybėse. Nauji nacionaliniai paukščių žiedavimo centrai kai kuriose šalyse (Albanijoje, Graikijoje, Turkijoje ir kt.), kuriose jų iki tol dar nebuvo, įkurti XX a. viduryje ar net antrojoje pusėje. Subyrėjus buvusiai Tarybų Sąjungai, nacionaliniai paukščių centrai įkurti Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Sakartvele, kur jų iki tol taip pat nebuvo. Dabar paukščių žiedavimo centrai yra visose Europos valstybėse (išskyrus pačias mažąsias: Andorą, Lichtenšteiną, Monaką, San Mariną, Vatikaną).
Tose Afrikos valstybėse, kuriose paukščių žiedavimo centrų nėra, daug ten žiemojančių Palearktikos paukščių apžieduota Italijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių paukščių žiedavimo centrų žiedais. Tam tikslui iš įvairių Vakarų Europos šalių į įvairias Afrikos vietas specialiai vyksta ekspedicijos. Tokia praktika yra efektyvi — pranešimų apie Afrikoje žieduotų paukščių aptikimą Europoje gaunama gerokai daugiau nei apie Europoje apžieduotų paukščių aptikimą Afrikoje. Taip yra dėl Afrikos gyventojų skurdo ir neišsilavinimo. Todėl europiečių ekspedicijų Afrikoje apžieduoti Palearktikos paukščiai labai praplėtė žinias apie šių paukščių žiemavietes, migracijos maršrutus, migracijų terminus tame kontinente.
SISTEMINGO PAUKŠČIŲ ŽIEDAVIMO PRADŽIA LIETUVOJE
Sistemingas paukščių žiedavimas Lietuvoje pradėtas prof. Tado Ivanausko (1882–1970) iniciatyva 1929 m. iš Rasytės ornitologinės stoties gautais tos stoties žiedais (Rasytės ornitologinė stotis — Vogelwarte Rossitten — 1901 m. sausio 1 d. daktaro J. Tynemano (Johannes Thienemann, 1863–1938) nuošaliame Prūsijos žvejų kaimelyje Rasytėje, Kuršių nerijoje (tas kraštas tuomet priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai) įkurta pirmoji pasaulyje ornitologinė stotis). Kažkiek paukščių Lietuvoje pats prof. T. Ivanauskas Rasytės ornitologinės stoties žiedais Lietuvoje apžiedavo dar ir iki 1929 m.
Buvęs profesoriaus bendradarbis Jonas Šeštokas 1939 m. žurnale „Gamta“ rašė, kad 1929 m., t. y. jau pirmaisiais sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje metais, „prof . T. Ivanausko pastangomis […] buvo suorganizuotas žieduotojų ratelis ir Lietuvoje. Žiedavimo darban buvo įtraukti visi tie, kurie turėjo palinkimo ir sugebėjimo būti šiame darbe produktingi, pradedant profesoriais ir baigiant ūkininkais, bei mokyklinio amžiaus vaikais“ (kalba netaisyta). Pagal 1929 m. apžieduotų paukščių registracijos knygą, kuri yra išlikusi iki šiol, tais metais paukščius žiedavo jau 31 asmuo, gyvenantis įvairiose Lietuvos vietose.
Pirmaisiais sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje metais buvo apžieduota 380 paukščių, priklausančių 26 rūšims. Dauguma jų – dar neskraidantys jaunikliai ir tik 19 paukščių, priklausančių 7 rūšims, buvo jau užaugę. Pradžioje dažniausiai buvo žieduojami žmogaus kaimynystėje gyvenantys paukščiai — varnėnai, šelmeninės kregždės, baltieji gandrai.
Kiek paukščių Lietuvoje buvo apžieduota iki 1929 m., deja, nėra žinoma, nes tie duomenys neišliko. Bet tai, kad jie tikrai buvo žieduojami dar iki sistemingo paukščių žiedavimo pradžios, patvirtina du pranešimai apie aptiktus paukščius, kurie žieduoti Lietuvoje 1925 ir 1928 m.
Lietuvoje iki 1931 m., kol nebuvo pagaminti lietuviški žiedai, paukščiai buvo žieduojami tik vokiškais „Vogelwarte Rossitten“ žiedais, kuriuos prof. T. Ivanauskui atsiųsdavo iš Rasytės ornitologinės stoties. Nuo 1931 m., kai jau buvo pagaminti ir pradėti naudoti savi, lietuviški žiedai, kurį laiką buvo žieduojama tiek jais, tiek vokiškais žiedais — norėta panaudoti ankščiau gautus vokiškus žiedus, be to, lietuviškų žiedų stigo.
Pirmuosiuose lietuviškuose žieduose buvo įrašas UNIVERSITE LITHUANIE (smulkiuosiuose) arba UNIVERSITE KAUNAS LITHUANIE (stambesniuosiuose). Vėliau šis įrašas buvo pakeistas įrašais, atitinkamai, — MUS ZOOL LITHUANIE ir MUS ZOOL KAUNAS LITHUANIE.
Nuo 1952 m., primygtinai reikalaujant tuometinės Tarybų Sąjungos paukščių žiedavimo centrui Maskvoje, Lietuvoje paukščiams žieduoti pradėti naudoti ir žiedai su įrašu „MOSKWA“. Nuo 1968 m. vėl naudojami savi, lietuviški paukščių žiedai.