Žuvų-roplių zoologinėje kolekcijoje daugiau nei 7500 vienetų įvairiausių zoologinių preparatų: iškamšų, griaučių, odų, skystyje konservuotų, mumifikuotų (sausų) ir parafinuotų. Vieni skirti mokymo (eksponavimo, demonstravimo) tikslams, kiti – moksliniams.
Ekspozicijoje pateikiama apie 500 eksponatų. Įspūdingiausi – latimerija, Atlantinis paltusas, Baltijos aštriašnipis eršketas, durklažuvė, vienintelės Lietuvos vandenyse sugautos ir į Lietuvos žuvų sąrašą įrašytos žuvys – europinis jūrų liežuvis, europinė paprastoji jūrinė lydeka, raudonasis jūros gaidelis ir kt.
Varliagyvių ir roplių ekspozicija išdėstyta sistematine tvarka, atrinkti patys įdomiausi, moksliniu ir istoriniu požiūriu vertingiausi gyvūnai iš Lietuvos ir kitų kraštų: balinis vėžlys, anakonda, tamsusis tigrinis pitonas, nilinis krokodilas, žaliasis vėžlys, jautinė varlė ir kt.
Zoologiniai preparatai rinkiniams paruošiami iš gautų negyvų gyvūnų, dažniausiai žuvusių gamtoje ar nugaišusių nelaisvėje. Pagrindiniai jų tiekėjai yra gamtosaugos ir gamtotyros įstaigos, Lietuvos zoologijos sodas, Lietuvos jūrų muziejus, kitos, turinčios akvariumus įstaigos, privatūs zoosodai.
Anakonda – sunkiausia pasaulyje gyvatė, galinti sverti iki 250 kg.
6,3 m. ilgio, apie 80 kg. svorio anakondą 1931 m. Tadas Ivanauskas pargabeno iš Brazilijos (Rio Preto upė).
Šis driežas turi kaklo odos klostę, kuri paprastai būna prigludusi. Susidūręs su plėšrūnais, jis ją išskleidžia. Dėl šios didžiulės kietos apykaklės driežas atrodo didesnis ir grėsmingesnis.
Išskirtinė apykaklėtojo driežo ypatybė – gebėjimas bėgioti ant užpakalinių kojų, laikant liemenį virš žemės beveik vertikaliai. Uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Tai viena labiausiai nykstančių eršketinių žuvų rūšių pasaulyje. XX amžiaus viduryje tokie eršketai plaukiodavo dar ir Nemune. Atlantinis eršketas užauga ir subręsta jūroje, o neršti migruoja į upes. Šios žuvies ilgis gali siekti 5 metrus, o kūno masė – 400 kilogramų. Eršketai yra vieni ilgiausiai gyvenančių žuvų. Jų amžius gali siekti 100 metų. Patelės subręsta tik būdamos 8–14 metų amžiaus, tad tikimybė, kad žuvis nesugauta išgyvens iki lytinės brandos, yra labai maža. Būtent tai ir yra viena iš eršketų išnykimo priežasčių. Kadangi atlantinio eršketo populiacijos šiaurės Amerikos upėse yra pakankamai skaitlingos, įmanoma Baltijos jūros atlantinio eršketo porūšio atkūrimo galimybė.
2011 metų rugsėjį aštriašnipiai eršketai pradėti reintrodukuoti Lietuvos vandenyse.
Didžiąją gyvenimo dalį atlantinės lašišos praleidžia jūroje, o neršti grįžta į gimtąsias upes, kuriose išsirito ir gyveno pirmuosius trejus metus.
Migruodamos žuvys nieko neėda. Išneršusios lašišos būna labai nusilpusios ir sulysusios, todėl dauguma žūva ir tik nedaugelis grįžta atgal į jūrą.
Durklažuvės sveria iki 650 kg ir būna beveik iki 5 m ilgio. Viršutinis žandas virtęs ilgu kietu durklu. Gali plaukti iki 130 km/h greičiu.
Paplitusi tropinio ir subtropinio, kartais pasitaiko ir vidutinio klimato juostos atvirose jūrose.
Pagrindinė ir populiariausia visais metų laikais meškeriotojus dominanti žuvis, svarbus verslinės ir mėgėjiškos žūklės objektas. Romėnai vadino ešerius „stalo džiaugsmu“, šitaip garsėja iki šių dienų.
Tipiškas plėšrūnas, beveik visada medžiojantis būriais. Būdingas aukštas, kiek kuprotas kūnas, apaugęs kietais, tvirtai odoje įsitvirtinusiais žvynais. Nereiklus gyvenimo sąlygoms, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose. Neršia kai vanduo dar šaltas (+7 +8), išneršia kaspino pavidalo ikrų dėtį. Dideliuose vandens telkiniuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus pakrantinis ir plėšrus giluminis.
Tai vienintelė žuvis, turinti kibią uodegą, kuria prisitvirtina prie dumblių.
Patinai – rūpestingi tėvai, jie nešiojasi ikrus savo sterbėje, kol išsirita mailius. Jūrų arkliukai yra labai kaulėti ir sunkiai virškinami, todėl jie neturi daug priešų, galinčių jais misti, išskyrus didelius krabus, kurie gerai juos suvirškina.
Šis stambus driežas turi beveik du kartus už kūną ilgesnę uodegą, tvirtas raumeningas, aštriais nagais ginkluotas kojas, labai ilgą ir judrų dvišakį liežuvį. Kūnas išmargintas gelsvomis dėmelėmis, padengtas smulkiais žvyneliais. Žvynelių forma atskirose kūno dalyse skirtinga. Šios rūšies varanai retai užauga didesni nei 1,3 m.
Indinis varanas gyvena drėgnuose miškuose, upių ir ežerų pakrantėse. Jų arealas apima šiaurinę Australiją, Naująją Gvinėją, Saliamono, Maršalo, Karolinos ir Marianų salas.
Jie puikūs plaukikai, galintys ilgai išbūti vandenyje.
Indinis varanas įtrauktas į CITES (Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija) priedų sąrašus, siekiant garantuoti jų išlikimą.
Kobrų pora agresyviai gina kiaušinius nuo užpuolikų.
Iškilus pavojui, kobra nuo žemės pasikelia ir išpučia gobtuvą, išskleisdama į šonus kelias poras šonkaulių.
Kai kurių rūšių kobros nuodus ne suleidžia į aukos žaizdą, o spjauna į veidą. Pvz., spjaudančioji kobra (Naja nigricollis) gali nuspjauti iki 4 m. Nuo jos nuodų žmogus apanka.
Latimerija – plėšri riešapelekė žuvis. Devono periode (prieš 400–350 mln. metų) tai buvo labiausiai paplitusios kaulinės žuvys, gyvenusios gėluose vandenyse. Iš senovinių riešapelekių žuvų formų kildinami sausumos stuburiniai.
Užpultas mėlynliežuvis scinkas (didysis scinkas) iškiša savo ryškiai mėlyną liežuvį. Apstulbęs plėšrūnas sustoja, o scinkas tuo tarpu pasprunka.
2007 m. spalio 6 dieną Baltijos jūroje prie Šventosios buvo pagauta Lietuvos vandenyse dar nematyta plekšninių šeimos žuvis – paprastasis jūrų liežuvis. Liežuvio pavadinimas žuviai suteiktas dėl išorinio panašumo į jūros kiaulių (delfinų) liežuvį. Taip šias žuvis vadina ir vokiečiai, ispanai, rusai. Britai ir prancūzai jas pavadino žuvimis puspadžiais, nes šią prasmę turi lotyniškasis pavadinimas. Pietryčių Baltijoje tai pirmas dokumentuotas pranešimas apie šią žuvų rūšį. Žuvies kūnas plokščias, viršutinėje pusėje yra kairysis šonas (upinių plekšnių dažniausiai dešinysis šonas). Oda nusėta smulkiais raginiais žvynais. Galvoje dvi mažos akutės. Žiočių viršutinė skiautė užeina virš apatinės ir tuo skiriasi nuo kitų plekšniažuvių.
Šnypščioji Afrikos Margė – viena plačiausiai paplitusių nuodingų Afrikos gyvačių. Šviesiuoju paros metu jos būna itin vangios, grobio nemedžioja, o priešą puola tik tada, jeigu jis labai įkyri. Jeigu žmogus atsargiai prisiartina prie šnypščiosios Afrikos Margės ir jos neišgąsdina, gali nebijodamas paimti ją rankomis. Afrikos vaikai mėgsta žaist su šiomis gyvatėmis.
Sausumos vėžlys, aptinkamas dykumose, pusdykumėse, į kalnus pakyla iki 1200 m. Paplitęs Irane, Afganistane, Vidurinėje Azijoje, Kinijoje, Indijoje.
Medžioja tamsiu paros metu, nepastebimai prisėlinusi prie aukos puola ir lėtai ryja. Aktyviausia būna šaltuoju metų laiku, kai vanduo jau atšalęs, itin mėgsta prastą orą ir tamsą. Laikosi giliau ir kur akmenuotas dugnas. Minta nedidelėmis žuvelėmis, varlėmis, sliekais. Vėgėlė kartais vadinama gėlavandene menke – vienintelė menkiažuvė, gyvenanti gėlame vandenyje.
Iš Centrinės Amerikos kilęs iguanų šeimos driežas, dar vadinamas Kristaus driežu. Pavadinimas susijęs su bazilisko gebėjimu bėgti vandens paviršiumi. Tokiu būdu driežas gali bėgti net 500 m 12 km/h greičiu. Išsigandęs ir sprukdamas nuo priešų, baziliskas gali apsimesti negyvu, o vandenyje – pasinaudoti puikiais plaukimo įgūdžiais ir panerti. Po vandeniu gali išbūti net 20–30 min. Sausumoje baziliskai mėgsta šokinėti ir karstytis medžių šakomis.
Patinai ir patelės skiriasi dydžiu ir išvaizda. Patinai stambesni, išauga vidutiniškai iki 80 cm ilgio, ant galvos, nugaros ir uodegos turi įspūdingas keteras. Patelės smulkesnės, paprastai turi tik vieną daug mažesnę keterą ant galvos. Jaunikliai baziliskams būdingų keterų neturi.
Iguanų, taip pat kaip ir chameleonų, akys gali sukiotis nepriklausomai viena nuo kitos. Dėl to šis driežas gali iš visų pusių saugotis plėšrūnų ir aplinkui ieškoti grobio. Iguanos kūnas gali būti įvairiausių spalvų: rudas, pilkas, net mėlynas, oranžinis ar rausvas.
