Lietuvos paukščių žiedavimo centras gavo pranešimą apie pastebėtą žieduotą juodąjį gandrą (Ciconia nigra), kurio amžius (neskaitant gal kelių dienų į vieną ar į kitą pusę) 19 m. ir 10 mėn. Tai vienas iš trijų Europoje žinomų ilgiausiai išgyvenusių šios rūšies paukščių. EURING‘o (Europian Union for Bird Ringing – Europos sąjunga paukščių žiedavimui) duomenimis, lygiai tokio paties mažiaus – 19 m. ir 10 mėn. – buvo aptikti du juodieji gandrai ir Čekijoje. (https://euring.org/files/documents/EURING_longevity_list_20230901.pdf). Visi trys buvo žieduoti dar neskraidantys jaunikliai, todėl nurodomas jų amžius yra tikrai tikslus. Be to, visi buvo aptikti gyvi ir identifikuoti per atstumą pagal ant jų kojų esančius žiedus. Kiek jiems dar bus lemta išgyventi – metus, kelerius metus ar gal net keliolika metų – niekas nežino…
Lietuvoje aptiktas šis ilgaamžis žieduotas profesionalių ornitologų Dariaus Stončiaus ir Rimgaudo Treinio 2006 m. birželio 22 d. lizde Utenos r. (tikslesnė paukščio žiedavimo vieta, kaip ir kitų retųjų paukščių perėjimo vietų, apsaugos tikslu neskelbiama), o pamatytas ir nufotografuotas Dalios Stalauskienės, už tai jai esame nuoširdžiai dėkingi, tupintis medyje Molėtų r., maždaug 32 km atstumu nuo gimtojo lizdo. Verta paminėti, kad šis paukštis buvo aptiktas ir ankščiau – 2019 m. birželio mėn. 21 d. jis pastebėtas prie lizdo, kuriame buvo jaunikliai, netoli tos vietos, kur aptiktas ir šiais metais. Todėl yra didelė tikimybė, kad jis vėl perės tame pačiame miške ir net tame pačiame lizde, jei tik jis yra išlikęs. Tokie atvejai, kai tie patys individai ne vienus metus peri tame pačiame lizde, yra veikiau taisyklė nei išimtis. Todėl bet kurio juodojo gandro ar kitos rūšies plėšriojo paukščio lizdo išsaugojimas kuo ilgiau yra labai svarbu šių paukščių apsaugos ir tinkamų perėjimo sąlygų užtikrinimo kontekste.
Šis ilgaamžis Lietuvoje žieduotas ir aptiktas juodasis gandras buvo žieduotas spalviniu (plastikiniu) ir standartiniu metaliniu žiedu. Neretai klausiama, kokiu tikslu paukščiai (ne visi) ženklinami dviem žiedais? Ar nepakanka vieno žiedo? Atsakymas labai paprastas ir aiškus: spalvinis žiedas, kurio kodą visada sudaro ne tik jame esantis įrašas (gali būti raidės, skaitmenys, kiti simboliai, pavyzdžiui, vienas ar keli taškai, trikampis, kvadratas, viena ar daugiau linijų visu žiedo perimetru, brūkšnelis, pliuso ženklas), bet ir jo spalva, identifikuojamas žymiai iš didesnio atstumo nei standartinis metalinis žiedas. Tai ženkliai padidina taip paženklintų paukščių aptikimo ir identifikavimo galimybes, kas ypatingai svarbu atsargių ir baikščių paukščių atveju. Deja, plastikas nėra toks patvarus kaip metalas, todėl šie žiedai netarnauja taip ilgai kaip metaliniai žiedai. Šis juodaisi gandras pirmą kartą po žiedavimo buvo identifikuotas (2019 m.) pagal spalvinį žiedą, o šiais metais – pagal metalinį, nes plastikinio žiedo ant jo kojos jau nebuvo.
Iš visų Lietuvoje žieduotų juodųjų gandrų žinomi 111 individų 272 aptikimo atvejai, nes kai kurie individai aptikti daugiau nei vieną kartą ir net ne vienoje valstybėje. Jie aptikti 15 valstybių: Baltarusijoje – 2 (čia ir toliau – aptikimų skaičius), Bulgarijoje – 1, Čekijoje – 1, Egipte – 1, Estijoje – 3, Graikijoje – 1, Izraelyje – 159, Latvijoje – 24, Lenkijoje – 11, Lietuvoje – 36, Rumunijoje – 4, Turkijoje – 1, Ukrainoje – 2, Vengrijoje – 20 ir Vokietijoje – 6. Pagal paukščių amžiaus metus (jeigu žinomas daugiau nei vienas to paties individo aptikimas, skaičiuojamas tik vėliausias jo aptikimas) pirmaisiais gyvenimo metais aptikti net 48 individai, 2–10-siais metais – 57, o po 10-jų – 6 (11-siais – 1, 12-siais – 1, 13-siais – 2, 14-siais – 1, 20-siais – 1). Dar vienas vertas dėmesio faktas – iš visų žinomų 272 aptikimo atvejų buvo tik 19 aptikimų, kai paukščiai aptikti negyvi, sužeisti ar sergantys, ar kai jų aptikimo aplinkybės nežinomos (nenurodytos). Visi kiti 253 aptikimai buvo laisvėje esančių gyvų paukščių jų žiedus (spalvinius ar standartinius metalinius) identifikavus per atstumą. Tai reikšmingas ornitologų, paukščių fotografų ir paukščių stebėtojų pasiekimas.
Dauguma paukščių dėl įvairiausių priežasčių – tiek dėl žmogaus veiklos, tiek dėl sąlygotų natūralios gamtos – žūsta ar nugaišta pirmaisiais gyvenimo metais ir ypač pirmaisiais mėnesiais palikus lizdą. Tai ypač būdingas trumpaamžiams, dažniausiai smulkiesiems paukščiams. Tų individų, kurie išgyvena pirmuosius metus, tikimybė išlikti vėliau, lyginant su pirmamečiais jų gentainiais, ženkliai padidėja. Pavieniais individai nedažnai, bet kartais išgyvena net ne vieną dešimtmetį.
Lietuvos PŽC informacija
