Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojas Vytautas Eigirdas 2023 m. rugpjūčio 21 d. Ventės rage sugavo pirmametį baltąjį gandrą (Ciconia ciconia), kuris buvo kažkuo, panašu į kažkokius riebalus, išsitepęs visas plunksnas. „Murzinų“ gandrų pasitaiko neretai, bet tiek „murziną“ tikriausiai ne daug kam teko regėti. Nepaisant to, paukštis buvo paženklintas spalviniu (plastiko) žiedu ir, kaip tokias atvejais privalu, – standartiniu metaliniu žiedu ir paleistas. Kažkaip bandyti jo plunksnas išvalyti, išplauti, tiksliai net nežinant kuo jos išteptos, nebuvo galimybių. Beje, jis, atrodo, vietinis, nes ne kartą matytas tupintis lizde Šturmų k. visai netoli nuo Ventės rago.
Rugsėjo 12 d. pavakarę tas pats paukštis Jono Junevičiaus pastebėtas prie Rubikių Anykščių r. (vėliau gauta informacija, kad ten pat matytas ir rugsėjo 16 d.). Jo plunksnos buvo tokios „murzinos“, kad, jį pamačius pamanyta, jog tai juodasis gandras. Bandant prie jo prieiti arčiau, žmogaus arti neprisileido, bet taip ir nepakilo skristi, o sparčiu žingsniu pasitraukė tolyn. Nors tuo metu dauguma baltųjų gandrų jau būna išskridę link žiemoviečių, o kažkiek jų net nukeliavę iki Afrikos, Lietuvoje išvysti dar neišskridusį baltąjį gandrą nėra didelė retenybė. Dažniausiai tai nepakankamai sustiprėję, išsekę, ligoti, sužeisti ar … žmonių išauginti dažniausiai iš lizdo iškritę ar net tėvų išmesti jaunikliai.
Tas paukštis, praėjus 22 d. po žiedavimo, aptiktas nuskridęs 258 km atstumu nuo žiedavimo vietos 85° kryptimi. Migruodami tokį ir dar didesnį atstumą sveiki stiprūs baltieji gandrai įveikia per dieną. Tiesa, kryptis tai visai ne link žiemoviečių. Labai tikėtina, kad kažkuo išteptos net sparnų plasnojamosios plunksnos turi įtakos jo gebėjimui laisvai skristi. Gal tai yra priežastis, kad šis paukštis neišskrido kartu su kitais savo gentainiais link Afrikos ir, beveik neabejojama, jau neišskris. Todėl yra didelė rizika, kad išteptos ir net taip sulipusios plunksnos, dėl ko jos praranda savo įprastinę struktūrą, drengiant rudens lietums, tikėtina, peršlaps, o atšalus orams dėl to paukštis gali peršalti ir nugaišti. Labai didelė tikimybė, kad jo perspektyvos prastos, nors gal ir išgyvens – ką gali žinoti.
Kur ir kuo paukštis taip labai susitepė savo plunksnas? Tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra. Yra spėjimas, kad jis susitepė žuvų atliekų riebalais. Mat tokias atliekas pamario žvejai kartas ne utilizuoja, o išmeta į aplinką. Gandrai, kirai ir kiti paukščiai (ir ne tik paukščiai) tas atliekas noriai lesa. O gal šis spėjimas ir nėra teisingas, bet viena tai tikrai aišku – paukštis plunksnas išsitepė tuo, ką žmogus išmetė į aplinką. Todėl vienareikšmiškai galima teigti, jog tai įvyko žmogui kažkuo užteršus aplinką, ko tikrai neturėtų būti.
Tokiais ar panašiais atvejais vis diskutuojama, ar įvairius nelaimėlius (ar tai būtų laukiniai paukščiai, ar kiti gyvūnai) gelbėti, ar juos palikti likimo valiai. Vadovaujantis humanizmo principais, kiekvienam nelaimėliui, jeigu tik yra galimybė, suteikti pagalbą reikėtų. Kita vertus į natūralią aplinką grąžinti tokie išgelbėti individai neretai joje net neišgyvena, o išgyvenę kartais kelia vienokias ar kitokias problemas. Šios abi „stovyklos“ (“gelbėtojų“ ir „likimo valios“ šalininkų) visada buvo, yra ir, tikriausiai, bus absoliučiai priešingų nuomonių… Todėl vienareikšmiškai būtų geriau, kad žmogus visur ir visada elgtųsi taip, jog įvairių nelaimėlių gamtoje atsirastų kuo mažiau – būtų mažiau tokių, dėl kurių būtų ginčijamasi, gelbėti juos ar palikti likimo valiai.
Lietuvos PŽC informacija
