Lietuvoje aptinkamos trys kregždžių rūšys – šelmeninės (Hirundo rustica), langinės (Delichon urbica) ir urvinės (Riparia riparia). Pirmųjų dviejų rūšių paukščių, kažkada perėdavusių bene kiekvienoje kaimo sodyboje, dažnai net gausiai, skaitlingumas per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo labai ženkliai. Neseniai (2024 m.) Lietuvos ornitologų draugijos paskelbtoje ataskaitoje apie agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijas rašoma, kad 2000–2024 m. laikotarpiu šelmeninių kregždžių populiacija Lietuvoje sumažėjo 67,5 proc., t. y. daugiau nei perpus. Negano to, šių paukščių mažėjimo tendencija pastaraisiais metais ženkliai progresavo. Nors tikslių duomenų nėra, panaši situacija yra ir su langinėmis kregždėmis.
Tai atsitiko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Priežastis – kaimiško tipo sodybų, dažniausiai ir su gyvulininkystei skirtais pastatais, išnykimas ir galvijų bei naminių paukščių jose ženklus sumažėjimas, praktiškai – jų išnykimas tų sodybų ūkiuose. Dėl ko labai sumažėjo visokių musių ir kitų skraidančių smulkių vabzdžių, kuriais kregždės maitinasi, gaudydamos juos ore. Be to, dabartinėse moderniose sodybose įsikurti šiems paukščiams sąlygos žymiai blogesnės. Mat šiuolaikiniai pastatai tikrai mažiau tam tinkami, nes šie paukščiai lizdus lipdo ir peri dažniausiai įvairių patalpų viduje ir tik labai retai pastato išorėje.
Kai žmogus dar nežinojo, kur paukščiai dingsta žiemą, buvo prikurta įvairių mitų. Pavyzdžiui, teigta, kad kai kurie jų žiemai sulenda į visokius urvus, po kelmais ir ten, nelyginant kokie ežiai, barsukai ar meškos, pramiega iki pavasario. Gegutės žiemai neva virstančios „vanagėliais“, o atėjus pavasariui tie „vanagėliai“ vėl tampa gegutėmis. Kaip ir logiška – žiemą jokių vikšrų, kuriais gegutės minta vasarą, nėra, o smulkių paukštelių, nors ir nepalyginamai mažiau nei vasarą, yra. Juos gaudydami ir jais misdami „vanagėliai“ išgyvena per žiemą.
Kažkada kregždės taip pat buvo vieno mito „herojės“. Buvo teigiama, kad žiemą jos praleidžia po vandeniu, sulindusios į vandens telkinių dugno smėlį ar dumblą, ir ten prabūna iki pavasario. Ta nuomonė buvo tokia gaji, kad net žymus Švedijos XVIII a. mokslininkas, mokslinės binarinės nomenklatūros augalų ir gyvūnų sistematikos kūrėjas Karlas Linėjus (Carl Nilsson Linnæus, 1707–1778) 1735 m, t. y. prieš 290 m. (sąlyginai neseniai!), paskelbtame savo garsiajame veikale „Gamtos sistema“, suklaidintas iki tol labai dažnai „eksploatuojamos“ nuomonės apie tai, kur neva žiemoja kregždės, taip pat rašė, kad šie paukščiai žiemą praleidžia po vandeniu. Jei tuo, kad kregždės žiemoja po vandeniu, tikėjo to laikmečio toks autoritetingas mokslininkas kaip K. Linėjus, tai nenuostabu, kad tuo tikėjo ne tik didžioji dalis to meto visuomenės, bet ir dauguma kitų gamtininkų.
Bet buvo ir kitaip manančių – ne vienas to meto gamtininkas tokią nuomonę jau neigė ir įrodinėjo, kad kregždės (bei čiurliai) yra migruojantys paukščiai, t. y. žiemai išskrendantys į kitas platumas. Vienas iš tokių – Prancūzijos žymus gamtininkas Žoržas de Biufonas (George-Louis Leclerc de Buffon, 1707–1788). Jis 1770 m. įrodinėjo, kad kregždės yra tipiški migruojantys paukščiai, bet su tuo nesutiko jo tėvynainis, ne mažiau žymus to meto gamtininkas Žoržas Kiuvjė (George Cuvier, 1769–1832), kuris dar 1817 m. įrodinėjo kregždžių žiemojimą po vandeniu. Šio ginčo kontekste galima paminėti ir 1773 m. Italijoje atliktą eksperimentą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kiek ilgai kregždės gali išbūti po vandeniu. Kuo jis baigėsi – aiškinti nereikia. Paskutinis taškas buvo padėtas 1849 m., kai Švedijos Mokslų akademija, norėdama galutinai paneigti teiginį, kad kregždės žiemoja po vandeniu, nutarė paskirti premiją asmeniui, kuris ras gyvą kregždę vandenyje ar po vandeniu. Gavusių šią premiją, suprantama, neatsirado…
Teiginys, kad kregždės neva žiemoja po vandeniu, buvo sumanytas stebint šių paukščių elgesį rudenį. Prieš išskrisdami šie paukščiai telkiasi į skaitlingas sankaupas ir nakvoja didelių vandens telkinių (ežerų, marių, upių deltų) pakraščių nendrynuose ir karklynuose. Temstant jos nakvynei tupia dažniausiai ant nendrių lapų, karklų liaunų šakelių. Kai ant to paties lapo ar tos pačios šakelės sutupia tiek kregždžių, kad tas lapas ar šakelė nuo jų svorio tiek nulinksta, kad jos visos turi pakilti ir nutūpti, nakvynei ieškotis kito lapo ar kitos šakelės. Todėl paukščių čirškėjimas tokiose vietose nenutyla iki visiškos sutemos, kol galiausiai nakvynei sutupia visos. Ir taip ne vieną savaitę. Bet ateina diena, kai bent didžioji jų dauguma išskrenda. Jeigu vakar čia jų buvo daugybė, o kitą dieną beveik neliko, tai kur jos dingo? Tai sulindo į dugno smėlį ar dumblą po vandeniu, ne kitaip – taip kažkada sumastė žmogus.
Tai, kad kregždės žiemai tikrai išskrenda ir kur jos išskrenda, galutinai buvo išsiaiškinta jas pradėjus žieduoti. O išskrenda jos toli. Visos Europos ir net dalies Azijos kregždės žiemoja Afrikoje piečiau Sacharos dykumos ir iki pat pietinio šio žemyno pakraščio. Bet ir ten ne vandens telkinių dugne! Kur žiemos mėnesiais buvo aptiktos Lietuvoje žieduotos šelmeninės kregždės ir kur žiemos mėnesiais buvo žieduotos Lietuvoje aptiktos šelmeninės kregždės, parodyta žemėlapyje. Ir dar vienas faktas apie kregždes – jos labai ištikimos savo pasirinktai perėjimo vietai. Todėl po žiemojimo, jei tik išgyvena, dažniausiai sugrįžta perėti ne tik į tą patį kaimą, ne tik į tapačią sodybą, bet net į tą patį pastatą ir net į tą patį lizdą, kuriame perėjo prieš metus, dvejus, trejus…
Lietuvos PŽC informacija
