Migruodami dauguma paukščių skrenda plačiu frontu, bet dėl ypatingų geografinių ir ekologinių sąlygų kai kuriose vietose jie telkiasi į migruojančių paukščių srautus. Per rudeninę migraciją, kuri kai kuriems paukščiams prasideda jau vasarą, toks srautas susiformuoja ir Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, nes gausybė jų iš Šiaurės Europos ir net Šiaurės vakarų Azijos rudenį migruoja pietvakarių kryptimi. Skrendant šia kryptimi nemažai jų priskrenda į Baltijos jūros rytinį pakraštį. Dauguma žvirblinių paukščių nesiryžta skristi per jūrą, todėl jie toliau skrenda rytine šios jūros pakrante. Kuo toliau į pietus, tuo tas srautas skaitlingesnis, nes prie jo prisideda vis daugiau ir daugiau pietvakarių kryptimi migruojančių individų. Tai taip vadinamo Baltosios–Baltijos jūrų paukščių migracijos kelio dalis.
Ties Klaipėda šis srautas skyla į dvi nelygias dalis. Didesnioji dalis ties Klaipėdos sąsiauriu perskrenda į Kuršių neriją ir ja migruoja toliau. Siauras beveik 100 km. ilgio sausumos ruožas, skiriantis Baltijos jūrą nuo Kuršių marių, yra tikra migruojančių paukščių „magistralė“ ir ideali vieta paukščių migracijos stebėjimams, ką jau XIX a. pabaigoje pastebėjo vokiečių ornitologas dr. Johanas Tynemanas (Johannes Thienemann, 1863–1938). Todėl 1901 m. sausio 1 d. nuošaliame Prūsijos žvejų kaimelyje Rasytėje, Kuršių nerijoje (tas kraštas tuomet priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai), įkūrė pirmąją pasaulyje Rasytės ornitologinę stotį Vogelwarte Rossitten. Netrukus J. Tynemanas paukščių migracijos tyrimams pradėjo naudoti ir naują metodą – žiedavimą. 1903 m. spalio 9 d. Rasytės ornitologinėje stotyje buvo sužieduotas pirmasis paukštis – pilkoji varna. Todėl neatsitiktinai tuometinėje šios stoties emblemoje (logotipe, kaip pavadintume šiais laikais) buvo pilkoji varna. Paukščiai čia buvo žieduojami iki 1944 m., kai artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ši stotis savo veiklą nutraukė. Iš viso iki to laiko buvo sužieduota daugiau nei 1 mln. paukščių.
1929 m. vadovavimą stočiai iš jos įkūrėjo perėmęs dr. Ernstas Šiucas (Ernst Schüz, 1901–1991) 1930 m. sudarė ir publikavo paukščių rudeninės migracijos srautų Kuršių marių regione schemą. O kas nutinka su mažesniąja migruojančių paukščių srauto dalimi, kuri ties Klaipėdos sąsiauriu neperskrenda į Kuršių neriją? Jie tęsia migraciją rytine Kuršių marių pakrante ir galiausiai atsiduria į marias išsikišusiame pusiasalyje, kurio pats smaigalys vadinamas Ventės ragu. Nors čia migruojančių paukščių srautas nėra toks gausus kaip Kuršių nerijoje, bet taip pat gana gausus ir puiki vieta rytine Kuršių marių pakrante migruojančių paukščių stebėjimui ir jų žiedavimui. Todėl čia, pasiūlius Ventės rago švyturio prižiūrėtojui Mikui Posingiui (Michel Posingies, 1887–1951), 1929 m. buvo pradėti daugiau mažiau reguliarūs paukščių migracijos stebėjimai, o nuo 1930 m. – ir jų žiedavimas. Ventės rago ornitologinė stotis, kurios neformalaus įkūrimo metai yra 1929-tieji, veikia iki šiol ir yra bene didžiausia tokio profilio stotis Europoje.
Net kelis dešimtmečius Ventės rago ornitologinės stoties veikla buvo orientuota į paukščių migracijos stebėjimus ir jų žiedavimą rudeninės migracijos laikotarpiu, bet jau beveik 50 m. stotis veikia apskritus metus. Paaiškėjo, kad Ventės ragas yra ne mažiau svarbi vieta ir pavasarinei žvirblinių paukščių migracijai – pro čia į šiauriau esančias perimvietes jų migruoja tikrai daug. Suprantama, pavasarinis jų srautas savo gausa nepalyginamas su rudeniniu, bet tai yra visiškai suprantama – daugybė rudenį išskrendančių nesulaukia pavasario. Dėl įvairiausių priežasčių daug jų žūsta ar nugaišta. Teiginio, kad pro Ventės ragą žvirbliniai paukščiai gana gausiai migruoja ir per pavasarinę migraciją, iliustruojant galima pateikti 2024 m. pavasarį Ventės rago ornitologinėje stotyje sugautų (suprantama, ir vėl paleistų) ne Lietuvoje žieduotų alksninukų (Carduelis (Spinus) spinus) žiedavimo duomenis. Tą pavasarį čia sugauta net 15 ne Lietuvoje žieduotų šios rūšies paukščių. Jie buvo žieduoti 10 Europos valstybių: Belgijoje (1), Estijoje (1), Ispanijoje (1), Jungtinėje Karalystėje (2), Latvijoje (1), Nyderlanduose (2), Prancūzijoje (1), Rusijoje (Kaliningrado sr., 1), Švedijoje (1) ir Vokietijoje (4). Tokioje didelėje Europos teritorijoje žieduoti individai, migruodami į savo perimvietes, skrido pro Ventės ragą. Tokių pavyzdžių galima pateikti ne vieną. Taigi, kas gali paneigti, kad Ventės ragas yra labai svarbi ir reikšminga „stotelė“ pavasarį link perimviečių šiauriau migruojantiems žvirbliniams paukščiams!
Visos Nemuno deltos ir jos apylinkių svarba pavasarinei ir ne tik pavasarinei migruojančių gulbių, žąsų, ančių, tilvikų ir kitų vandens bei pelkių paukščių, kurių čia trumpesniam ar ilgesniam poilsiui susitelkia ne dešimtys, o šimtai tūkstančių, žinoma nuo seno. Todėl šių teritorijų reikšmė visos Europos ir dalies Azijos migruojančių paukščių apsaugai yra milžiniška, ir visų pareiga yra ateityje išsaugoti šias unikalias bei paukščiams labai tinkamas buveines.
Lietuvos PŽC informacija
