Vabzdžių salės stenduose eksponuojama apie 10 tūkst. vabzdžių, priklausančių daugiau kaip 2 600 rūšių. Ekspozicija suskirstyta į dvi dalis: sistematinę ir zoogeografinę.
Sistematinėje dalyje siekiama parodyti vabzdžių įvairovę, juos eksponuojant sistematine tvarka: nuo primityviausių – žirgelių, lašalų, tarakonų – iki evoliuciniu požiūriu labiausiai išsivysčiusių – dvisparnių ir plėviasparnių – vabzdžių. Iš viso šioje ekspozicijos dalyje yra 18 vabzdžių būrių atstovų.
Salėje eksponuojamos vabalų, drugių, plėviasparnių, žirgelių, tiesiasparnių ir kt. vabzdžių biologinės grupės, atspindinčios jų gyvenseną.
Sistematinėje dalyje eksponuojami ir didžiausi pasaulio vabzdžiai: Vabalas galiotas (Goliathus regius), atlaso vabalas (Chalcosoma atlas), gigantiškoji gyvalazdė (Phasma gigas).
Be sistematinės vabzdžių ekspozicijos pristatomas ir zoogeografinis drugių pasiskirstymas. Australinę, Neotropinę, Etiopinę, Indomalajinę bei Holarktinę sritis atstovauja spalvingiausi ir gražiausi šio būrio atstovai. Australinės srities stendas išsiskiria didžiuliais spalvingais paukščiadrugiais (Ornithoptera priamus, Ornithoptera croesus, Triodes prattorum).
Didžiąją dalį Neotropinės ekspozicijos sudaro entomologo Alfonso Palionio drugių kolekcija, surinkta 1931 m. į Braziliją organizuotos ekspedicijos metu.
Neotropinės ekspozicijos stendus puošia ir vienas didžiausių pasaulio drugių – agripina (Thysania agrippina).
Didžiausią Holarktinę sritį, apimančią Šiaurės Ameriką, Europą, Šiaurės Afriką ir didžiąją dalį Azijos, atstovauja taip pat ir Lietuvoje plačiai išplitę ir gausūs drugiai: pelkinis gelsvys (Colias palaeno) šeirys (Nymphalis antiopa), mažoji saturnija (Saturnia pavonia), akiuotasis sfinksas (Smerinthus ocelltus), verpikas vienuolis (Lymantria monacha).
Taip pat Holarktinės srities stende pamatysime išvaizdžius drugius apolonus (Parnassius apollo, Parnassius mnemosyne, Parnassius tianschanicus), retą mūsų krašte svečią kaukolėtąjį sfinksą (Acherontia atropos).
Indomalajinės srities puošmena – didžiuliai verpikai (Attacus atlas), gyvenantys Pietryčių Azijoje ir Indonezijoje. Tarp Etiopinės srities drugių savo nepakartojamu raštu ir spalvomis išsiskiria vaivorykštinė uranija (Chrysiridia croesus), išplitusi Rytų Afrikoje.
Eksponuojama laukinių Lietuvos bičių kolekcija, kurioje per 140 įvairių bitinių plėviasparnių rūšių. Taip pat lankytojai gali pamatyti bendruomeninių vabzdžių lizdus bei Vitalijaus Bačiansko surinktą ir muziejui padovanotą Lietuvos drugių kolekciją, kurioje yra daugiau kaip 400 rūšių įvairių drugių.
Salėje įrengtos 2 dioramos: „Naudingi Lietuvos vabzdžiai“ ir „Vabzdžiai įvairiuose biotopuose“.
Citrinukas – plačiai paplitęs drugys. Aptinkamas pamiškėse, miško aikštelėse, žydinčiose pievose, paupiuose. Žiemoja suaugėliai. Kartais pasirodo saulėtomis dienomis per užsitęsusius atlydžius žiemą. Tai vienas iš ilgiausiai suaugėlio stadijoje (apie metus) gyvenančių drugių.
Nors dauguma gyvalazdžių yra gana stambūs vabzdžiai (kai kurios rūšys siekia iki 20–25 cm), tačiau dėl kūno spalvos, formos ir judesių yra puikiai prisitaikiusios prie aplinkos – augalų, ant kurių gyvena – ir yra beveik nepastebimos.
Dygioji gyvalazdė gyvena atogrąžų miškuose Naujojoje Gvinėjoje, kur vyrauja dygliuota augmenija.
Gigantiškoji agripina – naktinis drugys, aptinkamas Centrinėje ir Pietų Amerikoje, nuo Meksikos iki Pietų Brazilijos. Atstumas tarp išskleistų sparnų siekia net iki 30 cm. Puikiai prisitaikę prie aplinkos: sparnų raštas primena medžių žievę, todėl drugys, tupėdamas ant šakos ir prisispaudęs prie žievės, tampa sunkiai pastebimas vabzdžiaėdžiams gyvūnams.
Grakštusis puošniažygis paplitęs centrinėje Europos dalyje, tačiau nykstanti visame areale. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje gyvena tik Ringovės draustinyje (Kauno r.).
Juodųjų apolonų aptinkama plačialapių ir mišriųjų miškų, griovų ir šlaitų miškų pakraščiuose, aikštelėse, slėnių ar kalvų šlaituose, šienaujamų mezofitinių pievų, eutrofinių aukštųjų žolynų buveinėse. Drugiai skraido gegužės pabaigoje–birželio mėn., aktyvūs dieną. Visiškosios metamorfozės vabzdys. Kiaušinėlius patelės deda ant ar šalia mitybinio augalo – rūtenio – lapų ar stiebų. Žiemoja susiformavęs vikšras kiaušinio apvalkale ar jo išorėje.
Aptinkamas įvairiose atvirose vietovėse, kiaušinėlius, po 1–3, deda ant įvairių skėtinių augalų: pelkinių saliavų, ožiažolių, paprastųjų morkų, paprastųjų krapų, paprastųjų garšvų, paprastųjų kmynų, kartais randami ir ant rūtų. Išsiritę žali, juodai žieduoti ir su raudonomis karpomis vikšrai gyvena atvirai, maitinasi lapais, žiedynais. Lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų. Žiemoja lėliukės.
Melsviai – dieniniai drugiai, paprastai aktyvūs šiltomis saulėtomis dienomis. Neretai užpakaliniai sparnai turi „uodegėles“. Melsvių vikšrai dažniausiai trumpi, buki, slepiamosios žalios spalvos, kai kurie turi kvapiąsias liaukas, kurių sekretą mėgsta skruzdėlės. Jos lervą nusineša į skruzdėlyną, kur vikšrai, misdami skruzdžių perais, baigia vystytis, arba skruzdėlės pačios vikšrus maitina.
Paprastasis elniavabalis – didžiausias Europos vabalas: patino kūnas siekia iki 7,5 cm, patelių – iki 5 cm. Dėl miškuose šalinamų senų, trūnijančių medžių daugelyje Vidurio Europos vietų paprastųjų elniavabalių gerokai sumažėjo. Lietuvoje laikomas išnykusiu.
Paprastojo elniavabalio patinas išsiskiria didžiuliais elnio ragus primenančiais žandais, kurie yra ginklas konkurencinėje kovoje dėl patelių. Patelės deda kiaušinėlius į senų, trūnijančių ąžuolų medieną, kuria vėliau 3–5 metus maitinasi išsiritusios lervos. Lervos auga lėtai. Tik penktaisiais gyvenimo metais lerva virsta lėliuke – įvyksta esminis išorės ir vidaus organų persitvarkymas, ir vabalas tampa panašus į suaugėlį.
Maldininkai – vieninteliai vabzdžiai, gebantys pasukti galvą taip, kad apsižvalgytų sau už nugaros. Tai plėšrūs vabzdžiai, dažniausiai grobio tyko sudėję priekines kojas – lyg melsdamiesi.
Aptinkama ežeruose, kūdrose, tvenkiniuose, nesrauniose upėse ar sraunių upių užutekiuose. Dusios ne tik puikiai nardo, bet ir skraido. Šių vabalų antsparniai glotnūs, slidūs, o kojose esantys šereliai padeda lengvai atsispirti vandenyje ir irkluoti. Dusios ir jų lervos yra plėšrios: minta buožgalviais, žuvų mailiumi, stambesnių vabzdžių lervomis, dėlėmis ir kitais vandens gyvūnais.
Aptinkama visoje Europoje, Vakarų Azijoje ir Sibire. Šios rūšies drugiai gyvena upių slėnių, taip pat pamiškių, dažniausiai pušynų, sausose pievose, apleistuose dirvonuose, kuriuose gausiai auga pievinės žilės – vikšrų mitybiniai augalai. Suaugę drugiai skraido gegužės pabaigoje – birželio mėn. Aktyvūs naktimis, bet neretai pastebimi ir dienomis. Vikšrai lengvai pastebimi dėl ryškių spalvų, dažnai gyvena grupėmis – ant vieno augalo galima aptikti kelias dešimtis vikšrų. Vikšrai kaupia su maistu gaunamus alkaloidus, todėl plėšrūnai jų vengia. Žiemoja lėliukės kokonuose, kuriuos vikšrai supina tarp nudžiūvusių augalų.
Šventasis skarabėjus – tai stambus, iki 3,5 cm ilgio, tamsiai mėlynas ar beveik juodas plokštėtaūsių šeimos vabalas, plačiai paplitęs aplink Viduržemio jūrą esančiose teritorijose, Vidurinėje ir Centrinėje Azijoje. Skarabėjų galūnės labai stiprios, be to, priekinių galūnių blauzdos plačios, dantytu kraštu ir gerai pritaikytos rausti. Vabalai kiaušinius deda į suritintus stambių žolėdžių gyvūnų mėšlo rutulius, kuriuos užkasa žemėje, taip apsaugodami nuo išdžiūvimo ir aprūpindami lervas maistu. Vabalai iš kokonų išlenda pavasario lietui suminkštinus kokoną.
Ūsenis dailidė – ūsuočių (Cerambycidae) šeimos vabalas, aptinkamas brandžiuose, šviesiuose ir sausuose miškuose. Vystosi sausoje pušų, retai eglių medienoje, labai retai vystosi ir lapuočiuose medžiuose – tuopose ir alksniuose. Vystymasis, priklausomai nuo mitybos ir klimato sąlygų, gali trukti 3–12 metų. Vystymosi trukmei svarbus veiksnys yra ir medienos drėgmė. Dėl ilgo lervų vystymosi ciklo ši rūšis sparčiai nyksta, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Rūšis išplitusi Pietų Lietuvoje, gausiausios populiacijos yra Dzūkijos miškuose.
Vabalas kentauras aptinkamas atogrąžų Afrikoje, Kongo upės baseine, vystosi trūnijančioje kietų lapuočių medienoje.
Vaivorykštinė uranija – vienas spalvingiausių drugių pasaulyje, aptinkamas Rytų Afrikoje ir kai kuriose Indijos vandenyno salose. Drugiams būdingos ryškios spalvos, kontrastingas piešinys, kuris yra kaip apsisaugojimo priemonė. Netikėtai išskleisdami ryškiaspalvius sparnus, drugiai vieną sekundę pribloškia savo priešą ir spėja pasislėpti. Taip pat tai įspėjimas vabzdžiaėdžiams gyvūnams, kad drugys – „nevalgomas“, nes jo organizme yra nuodingų medžiagų.
