Nandu – didžiausias Šiaurės ir Pietų Amerikos paukštis. Nandu negali skraidyti, tačiau trumpą atstumą gali bėgti 50 km/h greičiu. Bėgant sparnai jam padeda išlaikyti pusiausvyrą.

Kolibriai sveria vos 3–4 g. Gyvena Pietų Amerikoje, maitinasi augalų nektaru. Jų kūnas raumeningas, pėdos mažos, pritaikytos tik tupėti, o ne vaikščioti, snapas vamzdelio formos, patogus iš žiedų siurbti nektarą.

Tai vieninteliai paukščiai, kurie sugeba skristi atbuli. Mažiausieji kolibriai per sekundę suplasnoja iki 80 kartų, taip sukeldami triukšmą, panašų į bitės zvimbimą.

Stambiausias iš šalyje aptinkamų kragų, vienas grakščiausių vandens paukščių. Veisimosi metu lengvai atpažįstami iš ryškaus juodos spalvos kuodo ir rudos su juodu kraštu „apykaklės“.

Tuoktuvių metu kragai žaidžia tuoktuvių žaidimus: patinas ir patelė snapuose laiko vandens augalus ir linkčioja galvomis.

Didysis apuokas – stambiausia krašte gyvenanti pelėda. Iš kitų pelėdinių paukščių didysis apuokas išsiskiria ilgų plunksnų kuokšteliais galvos šonuose – „auselėmis“, kurios didžiąją laiko dalį būna stačios, o skrendant visiškai priglunda.

Skraido neaukštai. Dieną neaktyvus ir tupi nuošaliose vietose medyje ar ant žemės. Naktį ir prietemoje maitinasi įvairiais stambokais gyvūnais – daugiausia žinduoliais ir paukščiais.

Didysis baublys didžiąją laiko dalį praleidžia aukšta ir tankia augalija (ypač nendrėmis ir švendrais) gausiai apaugusių vandens telkinių tankmėje, kur suka lizdą ir maitinasi smulkiais gyviais, daugiausiai stuburiniais.

Staiga užkluptas nendryne didysis baublys sustingsta būdinga stačia maskuojamąja poza.

Paplitę Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Lengvai atpažįstamas iš milžiniško snapo, kuris yra labai lengvas ir stiprus.

Minta vaisiais, vabzdžiais, driežais, jaunais paukščiais ir paukščių kiaušiniais, kitais smulkiais gyvūnais.

Lizdus suka medžių drevėse.

Peri šlapiose ir drėgnose pievose, atvirose pelkėse ar didelėse žole apaugusiose salose.

Didžioji kuolinga išsiskiria labai ilgu dalgio formos lenktu snapu, kurį kaišiodama į minkštą dirvą, ieško įvairių kirmėlių ir kt. bestuburių.

Eglinis kryžiasnapis gyvena brandžiuose eglynuose ar mišriuosiuose miškuose su eglėmis.

Paukštis nesunkiai atpažįstamas iš specifinio apdaro bei snapo: antsnapio ir posnapio galai susikryžiavę.

Renkasi pusiau atvirą kraštovaizdį – ganyklas, krūmynus, medžių grupes, upių pakrantes, vengia didelių miškų. Dažniausiai pastebimas tykojantis skraidančių vabzdžių, kuriuos gaudo ore.

Pagavęs bitę ar vapsvą, trina arba tranko į medį, kad pašalintų geluonį ir galėtų vabzdį sulesti. Lizdus suka dažniausiai stačiuose skardžiuose išraustuose urveliuose.

Pietiniuose kraštuose peri kolonijomis.

Gegutė yra lizdo parazitas – ji deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus. Dauguma paukščių kiaušinį padeda per kelias minutes, o gegutė užtrunka tik kelias sekundes, taigi gali pasinaudoti net trumpiausiu laiko tarpeliu, kol nėra lizdo šeimininko.

Nors priklauso geninių paukščių būriui, tačiau į kitus genius išvaizda ir elgesiu nedaug panaši.

Peri drevėse ir kitų paukščių uoksuose, inkiluose, bet pati uokso nekala. Tupėdama lizde, jį gina specifiniu elgesiu – pamėgdžioja gyvatės šnypštimą ir sukiodama galvą, manoma, imituodama roplių perspėjamuosius ir gynimosi judesius.

Imperatoriškasis pingvinas – ne tik didžiausias iš visų pingvinų, bet ir pats ištvermingiausias. Jis gyvena labiausiai į šiaurę nutolusiose Antarktidos vietose ir gali iškęsti -40°C šaltį bei stipriausius vėjus.

Patelė padeda tik vieną kiaušinį ir patiki jį patino globai, o pati patraukia į jūrą. Patinas kiaušinį laiko tarp kojų, pridengdamas papilvės odos raukšle. Perėdamas patinas badauja ir netenka iki 45 proc. kūno svorio. Imperatoriškųjų pingvinų kūnas labai aptakus, todėl, gaudydami žuvis, jie gali panerti į 275 m. gylį.

Juodasis gandras yra visoje šalyje paplitęs atsargus ir paslaptingas paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės: jei žmonės lankosi perėjimo vietose, stebi lizdą – gali ir neišperėti jauniklių.
Juodasis gandras – didelių miško masyvų gyventojas, pamėgęs mišrius, drėgnus, užmirkusius ir pelkėtus miškus.

Jūrinis erelis – tarptautiniu mastu saugoma paukščių rūšis. Tai didžiausias Lietuvoje perintis plėšrus paukštis, pasižymintis masyviu snapu, trumpa pleišto formos uodega (suaugusių paukščių ji yra balta, o jauniklių – tamsi). Sveria apie 5 kg. Išskleistų sparnų tarpugalis siekia 2,4 m.

Jūrinis erelis suka didžiausius lizdus Lietuvoje.

Didelis, maždaug kalakuto dydžio, miško vištinis paukštis, išsiskiriantis ūgiu, tamsiu metališkai žvilgančiu plunksnų apdaru ir uodega, kurią tuoktuvių metu išskleidžia kaip vėduoklę.

Retas, paplitęs tik Pietryčių ir Pietų Lietuvoje. Gyvena pušynuose ir mišriuose miškuose su didele pušies priemaiša.

Šiaurinių kraštų rūšis. Įprasta ir gausiai žiemojanti Baltijos jūroje.

Dažniausiai peri mišriuose, brandžiuose, tankiuose ir drėgnuose  miškuose. Tačiau gali perėti ir išretėjusiuose medynuose, kur lengviau gali atskristi prie lizdo. Dažniausiai įsikuria prie miško pievų, aikštelių, šviežių kirtaviečių.

Erelis rėksnys kasmet grįžta į tą pačią teritoriją ir, jeigu niekas netrukdo, viename lizde gali perėti kelerius metus. Būdingas sklendžiantis polėkis. Dažniausiai medžioja netoli lizdo, vaikštinėdamas po pievas, kirtavietes arba tupėdamas ir tykodamas nuo pakilos. Minta smulkiais žinduoliais, varlėmis, paukščiais, vabzdžiais.

Mažasis kivis gerai žinomas, tačiau retai matomas Naujosios Zelandijos paukštis. Jo plunksnos tokios plonos ir švelnios, kad paukštis atrodo kaip vilnų kamuoliukas. Sparnai beveik visai išnykę, uodegos nėra, tačiau turi stiprias kojas. Tai naktiniai paukščiai. Jų akys mažytės, tačiau uoslė ir klausa labai gerai išsivysčiusios. Naktį kiviai tykiai vaikštinėja po mišką, rankiodami iš dirvos kirmėles ir vabzdžių lervas.

Paprastasis nykštukas – mažiausias ne tik Lietuvos, bet ir Šiaurės pusrutulio paukštis, sveriantis apie 5–6 gramus. Dažniausiai aptinkamas spygliuočių ir mišriuosiuose miškuose, kuriuose auga eglių.

Dieną paprastieji nykštukai nepailsdami ieško maisto: kabindamiesi už šakelių galiukų, naršo po medžius, šmirinėja tarp šakų. Dažnai nusileidžia ant žemės ir samanose ieško vabzdžių. Minta smulkiais vabzdžiais, voragyviais, eglių ir pušų sėklomis.

Aptinkamas prie vandens telkinių, dažniausiai pakrantėse, kur gali tupėti tykodamas pasirodant mažos žuvelės. Tulžys kaip strėlė sminga į vandenį ir pačiumpa žuvį ilgu, ieties pavidalo snapu.

Lizdą įsirengia paties iškastame urvelyje stačiuose krantuose.

Paukštis lengvai atpažįstamas iš ilgo, gale suploto, mentelę primenančio snapo.

Maitinimosi elgesys ypatingas: paukštis braido seklumose snapo galą laikydamas vandenyje. Galvą nuolat sukiodamas į šalis, gaudo smulkius vandens gyvius.

Paprastoji medšarkė minta stambiais vabzdžiais, peliniais graužikais, paukščių jaunikliais, driežais, varlėmis. Grobį dažnai pasmeigia ant medžių ar krūmų spyglių, kad būtų patogiau jį doroti.

Prieš kelis dešimtmečius buvęs retas, tačiau šiuo metu įprastas ir visame krašte paplitęs paukštis. Gyvena visų tipų pelkėse, drėgnuose raistuose, nendrynuose, šlapiose viksvinėse pievose, taip pat miškuose, tankiuose juodalksnynuose ar beržynuose. Tačiau lizdą visada turi saugoti vandens juosta.

Lengvai atpažįstama iš specifinės išvaizdos: tamsiai ruda su tankiai nusėtomis baltomis dėmėmis. Ypač mėgsta lazdynų riešutus, kuriuos savo galingu snapu lengvai išaižo. Kaip ir kėkštas kaupia gausias maisto atsargas.

Pelikanas renka žuvis į didelį odos maišą, kabantį jam po ilgu snapu. Pelikanui panardinus snapą po vandeniu, maišas išsitempia ir prisipildo vandens bei žuvų. Kai pelikanas pakelia galvą į viršų, vanduo išteka iš maišo, ir jame lieka šiek tiek žuvų.

Sakalas keleivis – greičiausias paukštis, galintis skristi 180 km/val. greičiu, o gaudydamas grobį ore pasiekia net 300 km/val. greitį.

Sakalas keleivis – kosmopolitas, gyvena Eurazijoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. Vidurio Europoje labiausiai paplitęs kalnuotose vietovėse.

Kazuarai yra neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos ir Naujosios Gvinėjos atogrąžų miškuose. Kazuarui ant galvos yra didelė raginė skiauterė, vadinama šalmu. Mokslininkų nuomone, kai paukštis eina per tankų mišką, jis palenkia galvą, ir, atkišęs šalmą, braunasi pro augalų raizgalynę. Laikomi vienais iš pavojingiausių paukščių, nes nieko nelaukę puola ir spardo kojomis su aštriais nagais (iki 14 cm) bet ką, kas per daug priartėjo prie jo lizdo.

Strutis – stambiausias iš visų šiuo metu Žemėje gyvenančių paukščių, kurio aukštis siekia iki 2,75 m, svoris – iki 150 kg. Tai pats greičiausias dvikojis bėgikas, o jo dedami kiaušiniai – didžiausi. Stručiai turi stiprias ir raumeningas kojas, todėl, iškilus pavojui, jie gali bėgti 60 km/val. greičiu. Prireikus ginasi stipriais nagais, padarydami rimtus sužalojimus.

Vandeninių strazdų Lietuvoje negausu, migracijos ir žiemojimo metu aptinkami prie neužšalusių sraunių upelių.

Minta smulkiais vandens gyviais ir gali nardyti, panėręs bėgioti upelio dugnu. Plaukia naudodamasis sparnais. Į vandenį šoka nuo ledo ar sniego.

Žvirblinė pelėda – mažiausia iš šalyje aptinkamų pelėdų. Aktyvi prietemoje, anksti ryte ar net dieną. Peri medžių drevėse bei uoksuose, kuriuos miške iškala geniai. Minta daugiausiai smulkiais žvirbliniais paukščiais ir žinduoliais.