Arachnofobija – viena iš labiausiai paplitusių fobijų, pasireiškianti intensyvia vorų ir juos primenančių objektų baime. Manoma, kad ši baimė susiformavo žmogaus evoliucijos eigoje – susidūrimai su ne itin malonios išvaizdos gyvūnais, o kartais ir jų įkandimai, skatino mūsų protėvius elgtis atsargiau.
Vorų organizmas gamina nuodus, kurie padeda paralyžiuoti ar nužudyti grobį bei, esant pavojui, naudoja juos gynybos tikslams. Nuodai gaminami specializuotose liaukose, esančiose galvakrūtinėje dalyje, už voro akių. Kiekviena vorų rūšis gamina skirtingus nuodus, tačiau visų nuodų pagrindiniai komponentai yra neurotoksinai, veikiantys nervų sistemą, arba citotoksinai, naikinantys audinius. Nuodai sumaišomi su fermentais, kurie aukos audinius suskaido į skystą masę, kurią vorai vėliau susiurbia (vorai negali atkąsti ir sukramtyti maisto). Per milijonus metų natūrali atranka tiksliai priderino vorų nuodus konkrečioms funkcijoms. Jų stiprumas ir veikimo mechanizmai skiriasi priklausomai nuo rūšies.
Kaip nuodai patenka į aukos kūną? Vorai galvos priekyje turi cheliceras, kurios sudarytos iš dviejų narelių. Pamatinis narelis yra storas, platus, turintis stiprius raumenis. Prie jo prisitvirtinęs lenktas, aštrus nagelis su grioveliu, kuris suleidžiamas į aukos kūną. Pamatinio narelio raumenys judina nagelį, ir jiems susitraukus per griovelį iš nuodų liaukų iššvirkščiami nuodai.
Lietuvoje nėra vorų rūšių, kurių įkandimas būtų pavojingas žmogui, išskyrus alerginių reakcijų atvejus. Yra tik kelios rūšys, galinčios prakąsti žmogaus odą – plūdvoriai (Dolomedes), kryžiuočiai (Araneus) ir vapsvavoriai (Argiope). Nereikėtų erzinti, suspausti ar kitaip provokuoti ir kitų vorų. Nemalonus, kartais su pasekmėmis, reakcijas gali sukelti diegliavorių (Cheiracanthium) įkandimas. Klajoklinio (Cheiracanthium erraticum) ar taškuotojo (Cheiracanthium punctorium) diegliavorių patelių įkandimas skausmingas, sukeliantis paraudimą ir patinimą. Šie simptomai praeina po kelių dienų. Šios rūšys žmonių gyvenamoje aplinkoje negyvena. Jų namai – miško pakraščiai, miško pievelės, drėgnos pievos, šiltos, atviros vietos, todėl „sutikti“ juos yra labai maža tikimybė. Skaudžiai įkąsti gali ir vandeninis sidabriukas (Argyroneta aquatica), gyvenantis stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose.
Pasaulyje yra keliasdešimt vorų rūšių, kurių įkandimai ne tik skausmingi, bet ir pavojingi žmogaus sveikatai. Pavojingiausiu laikomas Atracidae šeimos Atrax robustus voras. Šie vorai gyvena Australijoje, Sidnėjuje ir jo apylinkėse. Atrax robustus, iškilus pavojui, elgiasi agresyviai – iškelia galvą, demonstruoja įspūdingas cheliceras. Šių vorų nuodai laikomi mirtingiausiais tiek pagal klinikinius atvejus, tiek pagal nuodų toksiškumą. Nuodai yra neurotoksinai, veikiantys nervų sistemą. Jie veikia labai greitai, todėl nukentėjęs žmogus turi būti skubiai gabenamas į gydimo įstaigą. Dėl šio voro įkandimų mirties atvejų pasitaikydavo iki 1981 m. Tais metais sukūrus priešnuodį, vėliau mirtys nebuvo fiksuojamos.
Vorai, kurių pasaulyje priskaičiuojama per penkiasdešimt tūkstančių rūšių, yra svarbi ekosistemų dalis. Mokslininkai apskaičiavo, jog 25 milijonai tonų vorų kasmet sunaikina 400–800 milijonų tonų grobio – vabzdžių ir kitokių smulkių gyvūnų.
Vorai – sena gyvūnijos grupė, Žemėje gyvenanti ilgiau nei 300 milijonų metų. Skatiname grožėtis vorų nuaustais voratinkliais ir pagarbiu atstumu stebėti vorus. O kaip su baimėmis? Kartais didesnis žinių kiekis padeda jas įveikti.
