Žuvų kritimo priežasčių apžvalga
Egidijus Bacevičius
Nerimą keliantis gamtinių vandenų reiškinys– paviršiuje plūduriuojančios, ant krantų nusėdusios ar ant dugno nugrimzdusios negyvos žuvys. Žuvų liekanos vilioja maitos ryjikus, tačiau dideli jų kiekiai teršia aplinką ir atgraso gamtos lankytojus. Vis dažniau pasikartojantis Baltijos jūros priekrantės ir Kuršių marių vandenų reiškinys liudija apie ekosistemos negalias ir grėsmes gyvūnijai.
Tiriamos jau šimtas metų
Žuvų kritimą Kuršių mariose ir aplinkiniuose vandenyse tyrė kelios mokslininkų kartos. 1924 m. pavasarį Karaliaučiaus universiteto biologas Lothar Szidat (1892–1973) pradėjo pirmuosius žuvų ir paukščių kritimo atvejų tyrimus. 1925 m. Kuršių nerijos kaimelyje įsteigta Rasytės Parazitologinių tyrimų stotis. Vėliau valstybė rėmė Parazitologinių tyrimų instituto veiklą [Das Institut für Schädlingsforschung der Albertina in Rossitten, Kur. Nehrung]. Įstaigos mokslininkai tyrė laukinės gamtos ir naminių gyvūnų parazitus ir veiklą tęsė iki 1944 m. rugpjūčio mėnesio karo sukeltų sumaiščių. Moksliniai pasiekimai žinomi iš straipsnių, kurie yra šiandienos parazitologinių tyrimų pažinimo pagrindas. Naujaisiais laikais tyrimus vykdė Lietuvos ir Kaliningrado srities mokslinių tyrimų įstaigų biologai, jiems talkino chemikai, medikai ir hidrologai.
Kiekvieno laikotarpio tyrimų išvados ir įvardijamos žuvų kritimo priežastys atitiko to meto aplinkos ir „žuvų kritimo“ reiškinio pažinimo lygį. XX a. pradžioje vyravo „parazitologinės“ kritimą aiškinančios priežąstys (vienaląsčių ir daugialąsčių parazitinių organizmų pažaidos). Tobulėjant tyrimų įrangai giliau pažintos bakterijų ir virusų sukeliamos žuvų vidaus ir išorės ligos, tad didėjo jų svarba. Šiuo metu žuvų kritimas aiškinamas daugeliu persidengiančiu žalingų veiksnių, tačiau pagrindiniai yra gruntinių ir paviršinių vandenų tarša cheminiais junginiais, maistmedžiagių perteklius aplinkoje, atskirais atvejais – mikroskopinių dumblių nuodingos išskyros.
Kuo tiksliau apibudinti priežastis
Apibudinti ir tiksliai nustatyti žuvų kritimo priežastis tyrėjams neretai būna kebli užduotis. Nuo apsinuodijimo būna praėjusios kelios valandos, žuvys būna be aiškių plika akimi matomų pažaidų, neretai jau pradėjusios irti. Mokslininkai kad ir kaip besistengtų, atvyksta pavėlavę, tad dažniausiai tenka dirbti su pasekmėmis. Tuomet pagrindinė tyrėjo užduotis yra kuo tiksliau apibudinti galimo apsinuodijimo vietą ir apibrėžti numanomą įvykio laiką. Svarbios pirmtakų surinktos žinios apie anksčiau įvykusius atvejus, vyravusias meteorologines sąlygas ir atliktus tyrimus.
Priežąsčių daug, pasekmė– viena
Šiuo metu žinomos apie dešimt žuvų kritimo gamtiniuose ir dirbtiniuose tvenkiniuose sukeliančių priežasčių. Čia aptarsime tik dažniau Lietuvos ir aplinkinių šalių vandenyse pasitaikančias ir reiškinio sudėtingumą tiksliau nusakančias.
Virusinės, bakterinės, parazitų sukeliamos žuvų vidaus ir išorės pažaidos (ligos) su mirtinomis išeitimis.
Suprastėjusi žuvų organizmo būklė („išsekimas“) dėl nepakankamos mitybos, deguonies stygio, per nerštą, žiemojimo laiką ir kita.
Sunkūs kūno pažeidimai (elektrinių ir malūnų sraigtai, užtvaros, neteisėti žūklės būdai ir pan.).
Elektros išlydžių pažaida (nutrenkimas gamtiniu ar dirbtiniu elektros išlydžiu, brakonieriavimas; labiausiai paveikiamos didelės žuvys, nors žūva ir jauniklių, mailius).
Žvejybos įrenginiais sugautos ir išmestos žuvys. Tai į žvejybos įrenginius įkliuvusios ir laiku neišimtos ir gendančios žuvys. Jos neatsakingai žvejų pašalinamos į atvirus vandenis. Ypač dažnai tai nutinka audringais laikotarpiais, pavasarį, rudenį, kai laiku negalima išiimti laimikio. Žuvys įkliūva ir žūva į be priežiūros paliktus tinklus. Primintinas 2011-04-11 d. brėtlingių išplovimas ties Smiltyne. Vėliau nustatyta, kad tai verslinės žūklės metu bandyta atsikratyti nereikiamais žuvų kiekiais. Nepageidaujamas laimikis išverstas į jūrą atokiau kranto, bandyta nuslėpti atvejį, tačiau vėjui pasisukus į krantą, į paviršių iškilusios žuvys suplaktos priekrantėje ties Smiltyne ir išplaudos į papludimį.
Šiais laikais pagrindinė ir dažniausia žuvų kritimo priežastis yra Žuvų kritimas „dėl kvėpavimo nepakankamumo“, sutrikus deguonies pernašai organizme ir audiniuose. Tai jungtinė priežasčių grupė. Fiziologinės žuvų pažaidų ir kritimo priežastys tos pačios: sukeliamos vieno ar kelių veiksnių (aukšta temperatūra, aplinkoje esantys bakterijų (anorganiniai) ar dumblių išskiriami (organiniai) junginiai, patekę į žuvų kraujo kūnelius sutrikdantys deguonies pernašą. Pagal metų laiką ir vietą ir neigiamą cheminį veiksnį skiriami:
Žuvų kritimas žiemą
Rytų Lietuvos sekliuose vandens telkiniuose sniegingais žiemos mėnesiais dažnai pasitaikantis reiškinys. Dėl ekologinės hipoksijos vandenyje sumažėja ištirpusio deguonies (Ecological hypoxia (oxygen depletion, fish suphoction), žuvys apsinuodija iš dumblo sklindančiomis metano (CH4) ir sieros vandenilio dujomis (H2S). Ilgiau būnant tokioje aplinkoje sutrinka dujų pernaša ir žuvys žūva. Reiškinys žinomas kaip žuvų „dūsimas po ledu„, arba „užtroškimas“).
Apsinuodijimas nitritu
Pavasario ir vasaros pradžios per karštimečius dažniausiai nustatoma gėlavandenių stovinčių lėtatėkmių vandenų, tvenkinių žuvų kritimo priežastis. Apsinuodijimas nitratais ir nitritais (NO2–) bei amoniaku sukelia lėtinę methemoglobinemiją (kraujo kūnelių veiklos sutrikimas), dėl deguonies nepakankamumo apmiršta audinių veikla, įvyksta organizmo apsinuodijimas. Azoto turinčios medžiagos į dirvožemį ir vandenis patenka su trąšomis (amonis), mėšlu, nuotekomis ir veikiamos mikroorganizmų virsta amoniaku, kuris oksiduojasi į nitritus, o pastarieji į nitratus (NO3–). Su lietaus vandenimis nitritai didesniais kiekiais išplaunami į gilesnius požeminius vandenis (šachtiniai šuliniai), per sausras susikaupia atskiruose sluoksniuose ir liūčių metu didesni kiekiai išplaunami į upes ir ežerus, smelkiasi į gyvus organizmus, taip sėdami lėtai atslenkančią pražūtį. Tai vienas pražutingiausių gamtos reiškinių.
Pragaištingi kartimečio padariniai
Karštimečius lydintis reiškinys yra melsvadumblių „žydėjimas“ – žuvų kritimo pranašas. Žuvų kritimas atskirais atvejais sukeliamas nuodingųjų dumblių išskyrų: plika akimi vos matomų(mikroskopinių) melsvadumblių (Aphanizomenon flos-aquae ir Microcystis aeruginosa) „nuodingų atmainų“ (ne visos atmainos nuodingos) didelis gausumas per „Dumblių žydėjimą“. Pasiekę slenkstinę ribą, dumblių ląstelės pradeda žūti, ir skaidymosi metu į vandenį pasklinda gyviems organizmams nuodingi junginiai. Žuvų audiniai prisisodrina kepenis ir nervų veiklą pažeidžiančiais nuodais (Anatoxin-a, saxitoxins, ir cylindrospermopsin), sutrinka raumenų veikla. Atskirais atvejais sudirginama oda, burnos ir akių gleivinė. Jautresnius gyvūnus ištinka laikina negalia ar mirtis.
Dėl dumblių išskiriamų nuodingųjų junginių Europos vidaus ir pajūrio priekrantės vandenyse mokslininkai dar nesutariama. Labiausiai išgarsintas atvejis yra 2022 m. liepą– rugpjūtį Oderio deltoje kilusi ekologinė nelaimė: krito apsinuodijusios žuvys, moliuskai ir kiti vandens gyvūnai. Teigiama (nors ne visi tyrėjai su tuo sutinka), kad ją sukėlė sūrių šiltų ir lėtatėkmių vandenų auksadumblių Prymnesium parvum B-Typ išskiriami nuodai (prymnesin‘as). Per žiaunas ir virškinimo traktą patenkę į organizmą, jie sutrikdo eritrocitų veiklą ir dujų apytaką. Dėl deguonies nepakankamumo įvyksta audinių gyvybinės veiklos sutrikimai, jie apmiršta, iki ištinka biologinė mirtis. Lietuvos priekrantės vandenyse tokių atvejų kol nepatvirtinta.
Chemine tarša apsinuodijama rečiau
Pastarus dešimtmečius sunykus elektronikos (elektrolitų) ir dažų, trąšų ir popieriaus perdirbimo pramonėms žuvų apsinuodijimo sunkiais metalais atvejų Lietuvos vandenyse ženkliai sumažėjo. Gamybiniuose vyksmuose panaudoto apytakinio vandens atliekos vis rečiau išleidžiamos į atvirus vandenis. Tačiau dar pasitaiko netvarkingų cheminių junginių (trąšų ir kitų atliekų) saugojimo talpyklų, nesaikingai naudojamų gyviesiems organizmams pražūtingų insekticidų ir herbicidų atvejų. Patekę į vandenis jie pražudo žuvis.
Atpažinti apsinuodijusias žuvis
Apsinuodijusias žuvis galima atpažinti pagal pakitusią elgseną.Jos nerimastingai plaukioja, dažnai kyla į paviršių įkvėpti oro, kartais šokinėja iš vandens ar apdujusios plaukioja priedugniu. Nesiėmus neatidėliotinų veiksmų, žuvis ištiks neišvengiama žūtis.
Kritusių žuvų apibudinimas
Apsinuodijimui vandenyje ištirpusiu amoniaku ne visi gyvūnai vienodai jautrūs. Esti kritinės vertės, susidarančios dideliam kiekiui amonio patekus į gruntinius ir paviršinius vandenis. Apsinuodija dvigeldžiai moliuskai, vandens sraigės, sliekai ir kt. bestuburiai. Nevienodai jautriausios įvairaus amžiaus (jaunos ir suaugusios) ir fiziologinės būklės (įmitę, neršto, po neršto išsekę ir pan.) žuvys. Stebėti kritę ešeriai, karšiai (2024 m. pavasarį ir vasarą pajūris ties Juodkrante, Smiltyne, Palanga) buvo nuklotas šimtais panašaus dydžio žuvų) ir kitos gėlavandenės žuvys. Baltijos priekrantės seklių jūrinės mažo sūrumo žuvys (grundalai rubuiliai, upinės plekšnės. Žuvų kritimas priekrantėje pavasarį ir per karštymečius siejamas su iš Kuršių marių atplukdomais maistmedžiagių prisodrintais vandenimis ir jų plūsmu priekrantėje, bei kuomet nesimaišo vandens srautai.
Pražūtingų vandenų ir aplinkos stebėsena
Viena iš galimų įspėjimo priemonių yra pranešimai artėjančias meterologines sąlygas ir maistmedžiagių aplinkoje (dirvoje ir vandenyje) stebėsena. Svarbios Lietuvos pajūrio ir vidaus vandenų žuvų ir žuvininkystės ūkių žuvų augintojų patirtys ir pastebėjimai apie pirmuosius besiartinančios žūties požymius. Pastebėjus netinkamą trąšų saugojimo atvejį, cheminę taršą ar pirmuosius apsinuodijusių žuvų elgsenos pokyčius, apie tai būtina nedelsiant pranešti aplinkos apsaugos tarnyboms ir imtis atitinkamų priemonių, kad pažaidos būtų kuo mažesnės ir žuvų kritimai nepasikartotų.
Muziejaus rinkiniuose žuvies griaučiai
Skirtingai nei sausumoje, irstančios liekanos vandenyje ir pakrantėje nedvokia, išsiplaunamos vandens, audinius nugludina smiltelės. Palieka smėlių užnešti griaučiai. Maistmedžiagės sugrįžta į laisvą būvį ir vėl įsukamos į medžiagų apytakos ratą. Žuvų liekanos renkamos paukščių ir vandenyje venančių maitos ryjikų. Jūroje pakrantėje tai kirai ir varnos, didesniame gylyje juos keičia mėlynžnyplės ir smėlinės krevetės, vandens šoniplaukos, blyškieji jurvėžiai ir krabai. Gėluose vandenyse šis mitalas sudorojamas šoniplaukų ir upinių vėžių.
Žuvies griaučiai ištrina rūšinius požymius. Juos atskirs tik žinovai. Tikslesniam apibudinimui reiktų susirasti porinius ryklėdančius. Kauno Tado Ivanausko Zooogijos muziejuje pristatoma reta galimybė pažinti neiųnarstytus karpinės žuvies (karšio) kaulus. Visa tai kas lieka ištikus pražūtingam žuvų kritimo reiškiniui ir pasidarbavus aplinką švarinantiems maitėdoms.
Literatūra:
Oh, J.-W.; Pushparaj, S.S.C.; Muthu, M.; Gopal, J. Review of Harmful Algal Blooms (HABs) Causing Marine Fish Kills: Toxicity and Mitigation. Plants 2023, 12, 3936. https://doi.org/10.3390/ plants12233936 https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC10871120/
L. Szidat. Das Institut für Schädlingsforschung der Albertina in Rossitten, Kur. Nehrung. Aufbau zwischen zwei Weltkriegen; Jahrbuch der Albertus-Universität zu Königsberg/Pr. – 1966. – Bd. XVI. – S. 331-346.].
