Žiema daugeliui gyvūnų sunkių išbandymų laikas, tačiau vėgėlėms pats aktyviausias gyvenimo ciklo laikotarpis – prasideda nerštas. Vėgėlės yra vienintelės menkiažuvių būrio atstovės Lietuvoje, prisitaikiusios gyventi gėluose vandenyse. Kūnas buožgalviškas, primena šamą, galva didelė, suplota iš viršaus, uodega ilga. Žuvies spalva priklauso nuo dugno spalvos, todėl vėgėlės gali būti juodos, net tamsiai žalios spalvos su žalsvu, juodu atspalviu šonuose. Nugara tamsi, šonai išmarginti šviesiomis dėmėmis, pilvas šviesiai pilkas. Oda gleivėta, stora su giliai įaugusiais labai smulkiais redukuotais žvynais. Išskirtiniai požymiai: ant apatinio žando 1 ilgas ūsas, ties šnervėmis ant viršutinio žando – 2 trumpi ūseliai.
Vėgėlė – naktinis grobuonis. Dienos metu įprastai lindi po akmenimis, tūno dugne ar pasislėpusios tarp augalų, medžių šaknų. Vandens temperatūrai nukritus iki 5–7 laipsniais, prasideda vėgėlių nerštas. Neršia žvirgždėtame dugne rausdamos lizdus. Neršto metu patinai tampa agresyvūs ir gina nerštavietes, puola pro šalį plaukiančias žuvis. Į nerštavietes vėgėlės migruoja naktį. Jos juda lėtai (apie 10 m/s). Migracijos laiko trukmę lemia tai, kaip toli vėgėlėms reikia nukeliauti. Per parą jos nuplaukia 1–2 kilometrus.
Vasarą vėgėlės ne tokios aktyvios. Kai vandens temperatūra aukštesnė nei 20 laipsnių, jos beveik nustoja maitintis ir judėti. Ieškodamos grobio, vėgėlės pasikliauja uosle ir šonine linija. Dažniausiai maitinasi stambiais dugno vėžiagyviais. Ėda ir negyvą maistą. Vėgėlių skanėstas – gružliai ir pūgžliai, tačiau neatsisako ir kūjagalvių, lydekos jauniklių, netgi savo gentainių. Vėgėlės auga lėtai – 3 metų amžiaus siekia tik 22–25 cm.
Norint apsaugoti šias žuvis ir gausinti jų išteklius, ribojamas vėgėlių žvejybos laikas – nuo gruodžio 15 d. iki sausio 31 d. šių žuvų žvejyba draudžiama visuose vandens telkiniuose. Šiuo laikotarpiu draudžiama žvejoti tamsiuoju paros metu nuo saulės laidos iki patekėjimo.
Nors vėgėlės išneršia apie 1 mln. ikrelių, tačiau didžiąją jų dalį sunaikina ešeriai, pūgžliai ir kitos plėšrios žuvys. Vėgėlėms pavojingi ir žiemą prasidėję potvyniai, kurių metu nerštavietės apnešamos sąnašomis, todėl ikreliai ir mailius negali normaliai vystytis. „Vėgėlės veisiamos ir dirbtiniu būdu, tačiau, mokslininkų nuomone, šių žuvų išteklių būklė negerėja, įžuvinimo darbai neduoda ekonominio ar biologinio efekto, vėgėlių gausumas telkiniuose visiškai nepriklauso nuo įžuvinto vėgėlių kiekio“, – apie šios rūšies žuvų išteklių būklę pasakojo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ichtiologinio ir herpetologinio rinkinių kuratorė Natalija Avyžienė.
Numatoma dar labiau stiprinti vėgėlių apsaugą. Vienos žvejybos metu žvejys turi teisę sugauti penkias ne mažesnes kaip 45 centimetrų ilgio vėgėles. Kiekvienas draudimas prisideda prie įvairių žuvų rūšių išsaugojimo.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras vėgėlę įtraukė į 2023-iųjų Lietuvos rūšių dešimtuką.
