Žaliasis baziliskas (Basiliscus plumifrons) – iš Centrinės Amerikos kilęs iguanų šeimos driežas, dar vadinamas Kristaus driežu. Pavadinimas susijęs su bazilisko gebėjimu bėgti vandens paviršiumi. Tokiu būdu driežas gali bėgti net 500 m 12 km/h greičiu. Išsigandęs ir sprukdamas nuo priešų, baziliskas gali apsimesti negyvu, o vandenyje – pasinaudoti puikiais plaukimo įgūdžiais ir panerti. Po vandeniu gali išbūti net 20–30 min. Sausumoje baziliskai mėgsta šokinėti ir karstytis medžių šakomis.
Žaliesiems baziliskams būdingas lytinis dimorfizmas – patinai ir patelės skiriasi dydžiu ir išvaizda. Patinai stambesni, išauga vidutiniškai iki 80 cm ilgio, ant galvos, nugaros ir uodegos turi įspūdingas keteras. Patelės smulkesnės, paprastai turi tik vieną daug mažesnę keterą ant galvos. Jaunikliai baziliskams būdingų keterų neturi. Išskirtinis rūšies požymis – keteros – užfiksuotas lotyniškame rūšies pavadinime Basiliscus plumifrons: lotynų kalboje – pluma reiškia plunksna, o frons – priekinė dalis. Suaugę driežai ryškiai žali su baltų, geltonų ar melsvų taškelių raštais, pasitaiko getonai žalių ar blyškiai mėlynų.
Žalieji baziliskai yra visaėdžiai, gamtoje išgyvena misdami augalais, vabzdžiais, vaisiais, net mažais stuburiniais gyvūnais. Jų priešai: plėšrieji paukščiai, oposumai, koačiai ir gyvatės.
Baziliskai, kaip ir dauguma roplių, deda kiaušinius. Vienoje dėtyje – nuo penkių iki penkiolikos kiaušinių. Žinomi ir partenogenezės atvejai – jaunikliai skyla iš neapvaisintų kiaušinių. Po 10 savaičių išsiritę jaunikliai savarankiški, nors tik 43 mm ilgio ir 2 gramų svorio. Jie turi visus išgyvenimui reikalingus gebėjimus: bėgioja sausuma ir vandeniu, plaukia, laipioja medžiais. Lytiškai subręsta 18–24 mėnesių amžiaus. Nelaisvėje išgyvena 10–15 metų.
2012 m. žaliasis baziliskas įrašytas į Tarptautinę Raudonąją knygą, nors populiacijos stabilios ir išnykimo pavojaus tikimybė nedidelė.
Baziliskas mitologijoje – legendinė būtybė, mitinis gyvačių karalius. Mitologinis baziliskas išvaizda nepanašus į iš Centrinės Amerikos kilusį driežą. Legendose jis vaizduojamas su milžiniška gaidžio galva, liemeniu ir kojomis, varlės akimis, gyvatės liežuviu, šikšnosparnio sparnais, besiraitančia gyvatiška uodega, kuri baigiasi rodyklės formos galu. Pasak legendų, ne tik dėl tokios išvaizdos bazilisko buvo bijoma. Baisiausia šio siaubūno galia – mirtinas žvilgsnis, kuris degina viską, prie ko prisiartina, žudo viską, kas gyva, iškvėptu oru skaldo net akmenis, naikina augmeniją. Buvo tikima, kad, mėginant nudurti pabaisą ietimi, nuodai pasiekia raitelį ir jo arklį. Vienintelis būdas nugalėti baziliską, laikyti jam prieš akis veidrodį. Baziliskas, išvydęs savo atvaizdą, miršta nuo išgąsčio.
