Aksolotlis – lervinė uodeguotojo varliagyvio ambistomos (Ambystoma mexicanum) stadija. Turi varliagyvių lervoms, buožgalviams, būdingas tris poras kvėpavimui skirtų išorinių žiaunų, ilgą nugarinį peleką, besitęsiantį per visą kūną, nuo galvos iki uodegos galiuko, šoninę liniją. Būdingos ilgapirštės galūnės, vos pastebimi dantukai, todėl pagrindinis maitinimosi būdas – siurbimas. Minta moliuskais, kirminais, vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, smulkiomis žuvelėmis. Trūkstant maisto, gali badauti net 2–3 savaites, dažnai pasmaguriauja gentainių galūnėmis ar uodegomis. Gamtoje pasitaiko tik tamsių atspalvių, rudų ir juodų su dėmelėmis, individai. Laboratoriniai gyvūnai šviesesni – nuo rausvų iki albinosų. Aksolotlis dar vadinamas Meksikos salamandra, kadangi gamtoje sutinkamas tik Centrinėje Meksikoje ir tik viename 2274 m aukštyje esančiame Meksiko Xochimilco ežere.
Į Europą pirmieji aksolotliai buvo atgabenti 1864 m. Šis gyvūnas siejamas su Actekų mitologija. Jų mituose pasakojama, kad senovės actekų mirusiųjų ir prisikėlusiųjų dievas ir globėjas Ksolotlis buvo nepaprastai nuožmus. Dėl tokio būdo, bijodamas mirties, tremties ir nuosprendžio būti sumaitintu saulei ir mėnuliui, jis pasivertė aksolotliu, nusileido ežero dugnan, be galimybės išlipti į krantą. Aksolotlis actekų kalboje reiškia: žaidžiantis vandenyje, vandens dvasia, vandens tarnas, vandens šuo.
Šiuo metu aksolotliai yra vieni plačiausiai naudojamų ir tiriamų laboratorinių gyvūnų. Aksolotlis turi daug unikalių neįprastų savybių. Mokslininkus nustebino aksolotlių gebėjimas atauginti ne tik kūno dalis, bet ir vidaus organus, netgi dalį smegenų. Regeneracijos procesai gali pasikartoti šimtus kartų, nepaliekant nė menkiausio rando. Greita regeneracija, ramus ir nereiklus gyvenimo būdas, lengvas dauginimasis – labai tinkamos savybės vystymosi tyrimams. Dėl stambių ląstelių aksolotliai naudojami histologiniuose tyrimuose (specialus audinių ištyrimas per mikroskopą), moksliniams bandymams atlikti. Mokslininkai stengiasi išsiaiškinti molekulinius mechanizmus, siekdami šį fenomeną pritaikyti ir žmonėms.
Aksolotlių dauginimosi laikotarpis – kovo–birželio mėnesiai. Dar viena ypatinga išsiskirianti aksolotlių savybė – gebėjimas daugintis lervinėje stadijoje. Tai gana retas reiškinys aukštesniųjų gyvūnų tarpe, vadinamas neotenija. Neotenija – regresyvaus organizmų vystymosi – katagenezės atvejis. Mokslininkų nuomone, tokiam gebėjimui įtaką daro genetiniai ir aplinkos sąlygų veiksniai (jodo trūkumas, žema temperatūra). Būdingas lytinis dimorfizmas – patinai turi didesnę kloaką negu patelės, be to, patelių kūnas apvalesnis. Patelės sudeda ir pritvirtina prie substrato nuo 100 iki 300 kiaušinėlių. Po 10–14 dienų išsiritę jaunikliai savarankiški, seksualinę brandą pasiekia kitą veisimosi sezoną. Aksolotliai užauga vidutiniškai 20 cm ilgio, nors gali pasiekti ir 30 cm, išgyvena 10–15 metų.
Dėl invazinių gyvūnų gausėjimo ir tinkamų buveinių trūkumo, turizmo ir gyvenamųjų namų plėtros, aksolotliai gamtoje atsidūrę prie kritinės išnykimo ribos. Mokslininkų skaičiavimais 1998 m. viename km² gyveno 6000 aksolotlių, 2020 m. – tik 35 vienetai. 2019 m. Tarptautinės rūšių apsaugos tarnybos duomenimis gamtoje, manoma, išlikę 50 – 1000 individų. Siekiant išsaugoti šiuos gyvūnus, jau 1957 m. Indianos universitete įkurtas genetinis atsargų centras. Šioje aksolotlių kolonijoje gyvena apie 80 tūkst. individų.