Vabzdžiai yra skaitlingiausi gyvūnai žemėje. Dėl didžiulės biomasės vabzdžiai yra svarbi mitybinės grandinės dalis, sudaranti ženklią dalį daugelio roplių, paukščių, žinduolių racionuose. Taip pat dalis vabzdžių yra grobuoniški, mintantys kitais vabzdžiais. Taigi – vabzdžiai turi daugybę priešų ir jų gyvenimas yra nuolatinė kova dėl išlikimo. Šimtus milijonų metų trunkanti vabzdžių evoliucija suformavo įvairių specifinių prisitaikymo būdų, leidžiančių vabzdžiams apgauti savo priešus ir išlikti gyviems. Vienas tokių būdų – vabzdžių prisitaikymas prie aplinkos. Didelė dalis kūno forma, spalva, raštu ir elgsena prisitaiko prie supančios aplinkos susilieja su ja ir tampa sunkiai pastebimi.
Prisitaikymas prie aplinkos įprastas tarp drugių. Prie aplinkos puikiai prisitaikę tiek suaugę drugiai, tiek vikšrai ar lėliukės. Kaip pavyzdį galima paminėti samaninį pelėdgalvį (Trachea atriplicis). Tai naktinis drugys. Šio pelėdgalvio sparnų raštas labai panašus į apsamanojusią žievę, tad dienos metu samaninis pelėdgalvis gali ramiai tupėti ant medžių kamienų ir likti nepastebėtas. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau: mėlynsparnė (Catocala fraxini) ir paprastoji (Catocala nupta) peteliškės, tamsiapilkis strėlinukas (Acronicta megacephala), pilkasis semioskopis (Semioscopis avellanella), rudasis žievėsprindis (Paraectropis similaria), drebulinis apotomis (Apotomis inundana).
Kai kurių rūšių sprindžių vikšrai taip pat puikiai prisitaikę prie aplinkos: šių vikšrų kūnas primena augalo šakelę. Lėliukėmis drugių vikšrai dažniausia virsta dirvožemyje, žievės plyšiuose, ar medienoje, kur yra sunkiai pasiekiamos. Dažniausia drugių lėliukė būna tamsių spalvų, todėl yra sunkiau pastebimos.
Kai kuriems vabzdžiams išgyventi padeda žalia spalva. Lenktajuostis žalsvys (Pseudoips prasinana), beveik visas yra žalias, gerai prisitaikę prie augalų žalumos. Šį drugį, tupintį ant augalų lapų ar žolėje, sunku pastebėti. Žalia spalva ir kūno forma taip pat padeda maskuotis ir žaliajam skydinukui (Cassida viridis), laktšasparnam pjūkliui (Phaneroptera falcata) ar paprastajam maldininkui (Mantis religiosa) Tiesa, paprastajam maldininkui žalia spalva padeda ne išlikti, o nepastebėtam priartėti prie aukos.
Specifiniu prisitaikymo prie aplinkos būdu išsiskiria kai kurie lapsukių (Tortricidae) šeimos drugiai, pavyzdžiui glindinė endotenija (Endothaenia marginana), pumpurinė gypsonoma (Gypsonoma dealbana), baltapetis akleris (Acleris variegana). Tupėdami ant augalų, šie drugiai būna panašūs į paukščių išmatas, be abejo tai visai nevilioja vabzdžiaėdžių gyvūnų. Siekdamos apsisaugoti nuo priešų, dar originaliau elgiasi vabalų skydinukų (Cassida) lervos – jos tuštinasi ant savęs. Per trumpą laiką lervos apsigaubia išmatų sluoksniu ir tampa nepatrauklios potencialiems priešams.
