Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojų gamtos tyrimų ekspedicijos metu Livintos upėje teko stebėti retą vijūninių šeimos (Cobitidae) žuvų rūšį – paprastajį vijūną (Misgurnus fossilis). Nuo 2000 metų žuvis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (4(I) kategorija – neapibrėžto statuso rūšis, kurią dėl duomenų stokos negalima priskirti į kitas kategorijas).
Iš kitų vijūninių žuvų išsiskiria ūselių skaičiumi aplink žiotis: 5 poros – vijūnas, 3 – kirtiklis ar šlyžys. Kūnas ir pelekai dėmėti, išilgai kūno šonų eina plati tamsi juosta, šoninės linijos nesimato, žvynai labai smulkūs. Užauga iki 25-30 cm ilgio. Subręsta būdami 2 metų amžiaus.
Anksčiau vijūnai buvo gerai žinomos, populiarios ir gausios, gaudomos ir naudojamos maistui žuvys. Praėjusio šimtmečio pabaigoje jų skaitlingumas ženkliai sumažėjo. Šiuo metu, mokslininkų nuomone, populiacijos būklė stabilizavosi, netgi stebimas augimas. Manoma, kad reikšmingus populiacijos pokyčius nulėmė 7–8 dešimtmečiuose vykdyta melioracija, kurios metu nusausinti vijūnams tinkami vandens telkiniai, upių vagų tiesinimas, hidroelektrinių statyba ir eksploatacija, įvairių plėšrūnų gausa, klimato kaita. Be to, vijūnai jautrūs teršalams, žemės ūkyje naudojamiems pesticidams, sunkiesiems metalams, kurie su maistu patenka į žuvų organizmą.
Vijūnai labai nereiklūs gyvenimo sąlygoms, gyvena lėtos tėkmės upių ir upelių, mažesnių ežeriukų, žuvininkystės tvenkinių pelkėtame dugne, čia neršia ir žolių sąžalynuose slepiasi nuo plėšrūnų. Mokslininkai, atlikdami tyrimus, pastebėjo, kad viena palankiausių vietų vijūnams gyventi – Nemuno žemupys. Vijūnai sugeba išgyventi net išdžiūstančiuose vandens telkiniuose, užsikasdami dumble (30–70 cm gylyje) ir aplink kūną sudarydami gleivingą dangalą.
Vijūnas – vienintelė Lietuvos žuvis, galinti kvėpuoti atmosferos oru. Tokį gyvenimo būdą lemia žuvies fiziologija. Iškilęs į vandens paviršių, vijūnas nuryja oro gurkšnį, kuris keliauja žarnynu. Deguonis pasisavinamas, o oro burbuliukas išleidžiamas į aplinką, pasigirsta savotiškas garsas. Todėl vijūnas dar vadinamas čypliu, pypliu.
Vijūnai jautrūs slėgio pakitimams. Šios žuvys – gyvieji barometrai. Keičiantis slėgiui tampa labai neramūs. Aktyvesni tamsiuoju paros metu, dieną slepiasi. Minta smulkiais bestuburiais: moliuskais, vabzdžių lervomis, kirminais ir detritu. Sėslūs, laikosi pavieniui, buriuojasi tik neršto metu.
Gaudyti vijūnus draudžiama, o atsitiktinai sugavus būtina paleisti.
