Artėjanti rudeninė vėsa verčia daugelį gyvūnų, ypač šaltakraujus, ieškoti saugių ir šiltesnių vietų šaltajam sezonui praleisti. Tuo tarpu viena paslaptinga ir atsargi žuvis suaktyvėja ir stengiasi susirasti kuo daugiau maisto – viskas, kas pasipainioja plėšrūnės kelyje, gali tapti jos grobiu. Tai vėgėlė (Lota lota) – vienintelė menkiažuvių būrio (Gadiformes) vėgėlinių šeimos (Lotidae) žuvis, gyvenanti gėlame vandenyje, todėl kartais vadinama gėlavandene menke.
Didesnę metų dalį vėgėlė tūnojo pasislėpusi gerai deguonimi prisotintose upių duobėse, akmenuotuose ruožuose, po medžių šaknimis, kelmais ar upės krantų plyšiuose. Šiltuoju metų laiku, kai vandens temperatūra pakyla aukščiau nei 20 °C, vėgėlės beveik nustoja maitintis ir judėti, įsirausia į dumblą ir įminga. Atvėsus orams ir vandens temperatūrai nukritus iki 6 °C, prasideda aktyvusis jų gyvenimo periodas ir pasiruošimas nerštui.
Neršto migracijos laikas priklauso kelionės atstumo. Vėgėlės migruoja lėtai, daugiausia naktimis, per parą nuplaukdamos 1–2 km. Neršia lapkričio–kovo mėnesiais, kai vandens temperatūra yra žemesnė nei 6 ℃. Žuvys susiburia grupėmis iki 20 individų. Neršto metu jos dažnai susipina į didelį kamuolį, išleidžia ikrelius ir spermatozoidus, nuolat juda ir ridenasi vandens telkinio dugnu.
Vėgėlių ikreliai yra pusiau pelaginiai, lipnūs, 1,2–1,8 mm skersmens. Didžiąją jų dalį sunaikina ešeriai, pūgžliai ir kitos žuvys, taip pat žiemos potvyniai. Lervutės išsirita po 40–70 dienų. Jaunikliai sparčiai auga ir per pirmuosius gyvenimo metus pasiekia apie 8 cm ilgį. Vėgėlės subręsta būdamos 6–7 metų, kai jų ilgis siekia 35–40 cm. Didžiausias užfiksuotas šios žuvies svoris – 34 kg, o ilgis – 152 cm. Vėgėlės gyvena apie 20 metų.
Išskirtinis ne tik vėgėlių gyvenimo būdas, bet ir jų išvaizda. Kūnas buožgalviškas, pailgas, galva didelė ir plokščia. Kiekvienoje šnervėje yra po vieną vamzdelio formos išaugą. Burna plati, o viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose gausu mažų dantukų. Ant apatinio žandikaulio yra vienas ilgas ūsas, o viršutinio žandikaulio srityje, ties šnervėmis, – du trumpi ūsai.
Vėgėlės oda gleivėta ir stora, joje giliai įaugę labai smulkūs, redukuoti žvynai. Pelekai minkšti, tamsūs, išmarginti šviesiomis dėmėmis. Nugara tamsi, juodai ar rudai pilka, šonai gelsvai žalsvi, išmarginti netaisyklingomis šviesiomis dėmėmis, o pilvas – šviesiai pilkas. Žuvies spalva priklauso nuo dugno spalvos, todėl vėgėlės gali būti tiek juodos, tiek tamsiai žalios spalvos su žalsvu, juodu atspalviu šonuose.
Vėgėlės maistui neišrankios, nors pirmenybę teikia žuvims. Mėgstamiausias jų grobis – gružliai ir pūgžliai. Neatsisako ir kūjagalvių, medžioja lydekos jauniklius, naikina ikrus ir net savo gentainių jauniklius. Jos minta ir negyvais organizmais. Jaunesni individai maitinasi vabzdžių lervomis, vėžiais, moliuskais bei kitais bestuburiais.
Orientuotis ir susirasti maisto tamsiuoju paros metu vėgėlėms padeda skonio jutimo organai, išsidėstę ant pilvinių pelekų, ir šoninė linija, registruojanti bet kokius vandens svyravimus bei sroves. Jos pagalba žuvis aplenkia kliūtis, randa maisto, orientuojasi aplinkoje.
Nors vėgėlių populiacija yra stabili, nekelianti susirūpinimo, siekiant apsaugoti šias žuvis neršto laikotarpiu ir gausinti jų išteklius, nuo gruodžio 15 d. iki sausio 31 d. jas draudžiama žvejoti visuose vandens telkiniuose. Be to, šiuo laikotarpiu draudžiama žvejoti tamsiuoju paros metu – nuo saulės laidos iki patekėjimo. Kitu metu galima žvejoti laikantis bendrųjų taisyklių, vietinių telkinio ribojimų ir saugomose teritorijose galiojančių reikalavimų.
