Naujas muziejaus eksponatas – šoklioji gazelė (Antidorcas marsupialis) – prie vandens stokos ir aukštos oro temperatūros prisitaikęs žinduolis. Šią gazelę plėšrūnams sumedžioti sudėtinga – ji ne tik labai greita, bet ir geba šuoliuoti didžiuliais šuoliais.
- Šoklioji gazelė paplitusi Angoloje, Namibijoje, Bostvanoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Minta žoliniais augalais, krūmų lapais ir ūgliais.
- Šokliųjų gazelių pavadinimas siejamas su jų išskirtinai aukštu šuoliu. Siekdamos išvengti jas medžiojančių plėšrūnų nasrų, jos gali šuoliuoti 3 m aukščio ir 15 m ilgio šoksniais.
- Apsisaugoti nuo jų natūralių priešų, pavyzdžiui, liūtų ir gepardų, gazelės gali ir bėgdamos. Trumpus atstumus gali bėgti išvystydamos iki 90 km/h. greitį.
- Nuo nugaros vidurio iki uodegos pamato tęsiasi odos raukšlė, kuri iš vidaus apaugusi baltais plaukais. Gazelei pašokus aukštyn, atsidengia balta nugaros raukšlė, kuri signalizuoja apie pavojų.
- Kadangi šoklioji gazelė gyvena savanose ir pusdykumėse, jos organizmas prisitaikęs prie aukštų temperatūrų, tad efektyviai išlaiko normalią kūno temperatūrą net karščiausią dieną.
- Šokliosios gazelės atsparios vandens stokai. Lietingojo sezono metu jos beveik visiškai negeria vandens, nes joms užtenka skysčių, gaunamų su maistu. Šias gazeles tiriantys mokslininkai teigia, kad nevartoti vandens jos gali ir sausrų metu, jei augalus, kuriais maitinasi, sudaro ne mažiau nei 67% vandens.
- Šoklioji gazelė – migruojanti rūšis – ji gali keliauti didelius atstumus, siekdama geresnių ganyklų ar vandens šaltinių. Dauguma šokliųjų gazelių gyvena didelėse bandose, kuriose vyrauja vienas patinas. Patelės paprastai būna susibūrusios atskirose grupėse. Grupės gali kisti priklausomai nuo sezonų ir maisto pasiekiamumo.
Eksponatą pagamino taksidermistas Kęstutis Bybartas.
