Karpotoji klounžuvė (Antennarius scaber) – velniažuvių (Lophiiformes) būrio, klounžuvių (Antennariidae) šeimos, karpotųjų klounžuvių (Antennarius) genties žuvis. Žinomos 44 klounžuvių rūšys. Genties pavadinimo Antennarius kilmė: lotynų kalboje antenna, antemna – jutimo organas.
Karpotoji klounžuvė turi apvalainą kūną, apaugusį netvarkingai išsidėsčiusiomis odos išaugomis, panašiomis į plaukus. Patinėliai labiau „plaukuoti”. Būdinga didelė išsikišusi į priekį burna su daugybe smulkių dantukų.
Klounžuvė – maskuotės meistrė, galinti prisitaikyti ir keisti spalvas bei raštą. Adaptuotis prie pasikeitusios aplinkos žuviai prireikia kelių savaičių. Vyraujančios spalvos – nuo geltonos iki rudai oranžinės su įvairiais atspalviais, gali būti žalia, pilka, ruda, beveik balta ar net visiškai juoda. Patinėlių spalvos intensyvesnės nei patelių. Kūnas ir pelekai nusėti tamsiomis juostomis ir dėmėmis. Aplink akis išsidėstę ryškios tamsios spindulinės linijos. Pirmas nugarinis pelekas (illicium) pakitęs ir virtęs meškere, kurios viršūnėje – kirmėlę primenantis masalas vingiuodamas vilioja patiklias aukas. Meškerės viršūnėlėje gali būti nuo dviejų iki septynių ataugėlių, kurių skaičius ir forma gali būti išskirtiniu rūšies požymiu. Netekus ataugėlės – regeneruoja. Krūtininiai pelekai turi pailgėjusią siaurą pamatinę dalį, sulenkiami, todėl žuvis jais pasiramsčiuodama gali keliauti jūros dugnu ar netikėtai iš pasalų užpulti grobį. Už krūtininių pelekų esantis žiauninis plyšys – mažas, apvalus. Išstumtas stipria čiurkšle vanduo gali būti ir pagalbine greitesnio sprukimo nuo priešų priemone. Karpotoji klounžuvė, turėdama išskirtinę išvaizdą, turi ir daugiau vardų: barzdotoji žuvis-klounas, dryžuotasis, juodasis meškeriotojas, juostuotoji, zebrinė, plaukuotoji klounžuvė.
Klounžuvės dažniausiai gyvena pavieniui, tik trumpam susirenka neršto metu. Patelės išsipūtę dėl ikrelių gausos, jų kūnas apie du kartus viršija įprastinį dydį (maksimalus karpotosios klounžuvės dydis – 25 cm, įprastinis – 10 cm). Neršto metu galima stebėti dugnu žingsniuojančias žuvis – priekyje patelė, iš paskos – patinėlis. Tokie susitikimai patinėliams gali baigtis gana liūdnai (patinėliai ženkliai smulkesni nei patelės). Neršia porcijomis. Ikreliai kaspino pavidalo apvalkale arba gleivių masėje plūduriuoja vandens paviršiuje tarsi „ikrelių plaustas“. Tai sąlygoja platesnį žuvų paplitimo arealą.
Kaip ir visos klounžuvės, karpotoji klounžuvė – nepasotinama plėšrūnė. Tinka visų dydžių aukos, kurias tik gali įveikti – dažniausiai kitos žuvys, vėžiagyviai, neatsisako pasmaguriauti netgi savo jaunikliais. Grobis kartais prilygsta pačios žuvies dydžiui. Staiga pravėrus žandikaulius klounžuvės burna padidėja apie 12 kartų, aukos įsiurbimas kartu su vandeniu vyksta žaibiškai – užtrunka 6 milisekundes. Panašiai, kaip pūsliažuvės, klounžuvė gali ženkliai išsipūsti. Retais atvejais pačios klounžuvės tampa murenų aukomis.
Karpotoji klounžuvė gyvena šiltose vakarų Atlanto platumose. Stebima vidutiniškai 40 m gylyje. Slepiasi smėlėtame ar uolėtame priedugnyje tarp koralų, pinčių ar dumblių sąžalynuose. Karpotoji klounžuvė dėl savo išvaizdos ir gyvenimo būdo yra mėgiamas nardytojų fotografavimo objektas. Tačiau reikia labai pasistengti, norint ją surasti. Dėl unikalios maskuotės klounžuvė sunkiai pastebima. Tačiau ją galima pamatyti zoologijos muziejaus žuvų-roplių ekspozicijos salėje!
