Lietuvoje gyvenantys „didieji“ šliužai priklauso dviem šeimoms: šliužinių (Limacidae) ir arioninių (Arionidae). Nors iš pirmo žvilgsnio abiejų šeimų gyvūnai atrodo panašūs, įsižiūrėjus skirtumai tampa akivaizdūs.
Arioniniai – 4–15 cm ilgio gyvūnai, neturintys keteros ant nugaros. Jų mantijos skydas grūdėtas, o kvėpavimo anga – dešinėje pusėje, priekinėje mantijos dalyje. Iškilus pavojui, šie šliužai gali susisukti į kamuoliuką. Vidinė kriauklė yra redukuota iki kalcinių grūdelių.
Juodasis arionas (Arion ater) – 12–15 cm dydžio, dažniausiai juodos spalvos gyvūnas. Jo kvėpavimo angos vidinė dalis yra balta, o padas išilginėmis juostomis padalintas į tris dalis: centrinė dalis šviesi, o šoninė – tamsi. Pado kraštas visuomet juodas. Jaunikliai, išsiritę iš kiaušinių, būna gelsvi, augdami pilkėja, o subrendę tampa juodi.
Juodasis arionas, kaip ir visi arionai, yra hermafroditas (kiekvienas individas turi ir vyriškus, ir moteriškus dauginimosi organus). Arionai subręsta ir poruojasi antrais gyvenimo metais. Poruojasi birželio–liepos mėnesiais (gali apvaisinti ir patys save). Po poravimosi, rugpjūčio–spalio mėnesiais, gyvūnai ieško tamsios, drėgnos aplinkos, kur deda nuo 15 iki 120 kiaušinėlių, kurių dydis siekia 5mm. Po to gyvūnas miršta. Jaunikliai išsirita maždaug po mėnesio ar vėliau.
Juodasis arionas minta yrančiais augalais, augalų lapais, grybais, negyvais gyvūnais, mėšlu. Šie gyvūnai mėgsta drėgnas vietas, yra aktyvūs naktį arba lietingomis dienomis. Randami miškuose, miškinguose upių slėniuose, kartais parkuose.
Juodasis arionas Europoje paplitęs fragmentiškai – Šiaurės ir Vakarų Europos regionuose. Kaip invazinė rūšis jis paplitęs Šiaurės Amerikoje (JAV, Kanadoje) ir Australijoje.
Lietuvoje ši rūšis reta, aptinkama tik keliose vietose Vakarų Lietuvoje. Rūšis yra saugoma, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Arionams kenkia natūralių buveinių naikinimas, o didelę grėsmę kelia invazinis ispaninis arionas (Arion vulgaris).
Ispaninis arionas (Arion vulgaris) – tai rūšis, kurią ilgą laiką buvo įprasta vadinti luzitaniniu arionu (Arion lusitanicus). Natūralus šios rūšies arealas – Pirėnų pusiasalis ir Pietų Prancūzija. Ši svetimžemė, invazinė rūšis į Lietuvą pateko su augalų sodinukais, dirvožemiu ar durpėmis.
Ispaninis arionas yra stambus, 7–15 cm ilgio, šviesiai arba tamsiai rudos spalvos, taip pat gali būti oranžiniai rudas ar gelsvas. Šis šliužas yra labai ėdrus (visaėdis). Randamas miškų pakraščiuose, ežerų ir upių pakrantėse, pievose, įvairiuose žemės ūkio augalų laukuose, parkuose, pakelėse, kapinėse, soduose, sodybose. Nuėsdamas augalus jis padaro daug žalos.
Kaip svetimžemė rūšis, ispaninis arionas randamas beveik visoje Europoje. Gyvena apie vienerius metus ir padeda iki 400 kiaušinėlių. Esant šiltoms žiemoms, daug jaunų arionų sėkmingai peržiemoja, todėl jų populiacijos labai plečiasi. XXI a. pradžioje pirmieji ispaninio ariono individai rasti Kaune. Dabar šis gyvūnas išplitęs po visą Lietuvą. Tai invazinė rūšis, todėl visi rasti gyvūnai turi būti sunaikinti.
Šliužiniai– tai nuo 5 iki 25 cm ilgio gyvūnai. Jų nugara su ketera, o po mantija yra skydelio pavidalo kriauklės liekana. Kvėpavimo anga yra arčiau užpakalinio mantijos galo.
Didysis šliužas (Limax maximus) – apie 15 cm ilgio rusvos arba pilkos spalvos šliužas, kurio nugara ir ypač mantija išmarginta juodomis (leopardinėmis) dėmėmis arba juostelėmis. Po mantija yra kriauklės liekana. Kojos padas – vienspalvis.
Ši rūšis nedažnai randama miškuose, dažniu – žmonių gyvenamoje aplinkoje: soduose, parkuose, gyvatvorėse, rūsiuose, sandėliuose, akmenų krūvose. Tai naktinis gyvūnas, dieną besislepiantis po akmenimis, nukritusiais medžiais, po lapais, įvairiuose plyšiuose. Pastebėta, kad šios rūšies šliužai po naktinių klajonių mėgsta sugrįžti į tą pačią vietą, kur slėpėsi prieš tai. Maitinasi grybais, augalais, taip pat ėda kitus šliužus.
Didysis šliužas paplitęs Europoje ir Afrikos Viduržemio regione. Kaip svetimžemė rūšis, jis randamas visuose žemynuose. Lietuvoje nėra dažnas.
Juosvasis šliužas (Limax cinereoniger) – 15–20 cm ilgio šliužas, kurio mantija yra visada vienspalvė. Po ja taip pat yra kriauklės liekana. Kūno spalva labai įvairi: nuo pilkšvai rudos iki margos ar dryžuotos, nuo juodai pilkos iki juodos su blankiomis, tamsesnėmis išilginėmis juostelėmis iš abiejų pusių arba juodai pilku dėmėtu raštu. Vargu, ar populiacijoje yra du visiškai vienodi egzemplioriai.
Pietų Europos populiacijos yra šiek tiek spalvingesnės ir šviesesnės. Kūno spalva taip pat kinta priklausomai nuo gyvūno amžiaus: jauni individai paprastai būna šviesios, kreminės arba rudos spalvos, vienspalviai arba tik neryškiai dryžuoti. Jaunų šliužų pėdos padas taip pat yra vienspalvis, o vyresnių – išryškėja trys gana ryškiai apibrėžtos išilginės juostelės: juodos arba pilkos šonuose ir šviesi centre. Per nugaros keteros viršų eina šviesi juosta.
Juosvasis šliužas yra hermafroditas. Po poravimosi drėgnose vietose, po medžių žieve, nukritusiais medžiais ar akmenimis, padeda kartais iki 300 kiaušinių. Gyvūnai lytiškai subręsta maždaug po 1,5 metų. Juosvieji šliužai gyvena iki 3 metų. Šie šliužai gyvena natūraliuose miškuose ir krūmynuose, parkuose, ir slepiasi po akmenimis, pūvančiais medžių kelmais, nukritusiais medžių kamienais ar palaida žieve.
Juosvasis šliužas aktyvus naktį, mėgsta drėgnas vietas. Po lietaus jį galima pastebėti ir dieną. Pagrindiniai jo maisto šaltiniai yra grybai, pūvantys augalai ir dumbliai, augantys ant medienos ir akmenų. Jis taip pat ėda negyvus savo rūšies ar kitų rūšių šliužus.
Juosvasis šliužas plačiai paplitęs beveik visoje Europoje, išskyrus šiaurinę Skandinaviją ir pietinį Viduržemio jūros regioną. Kalnuose aptinkamas iki 2600 m aukščio. Lietuvoje nėra labai dažnas.
