Plėšrioji medšarkė (Lanius excubitor) – tai maždaug varnėno dydžio žvirblinių būrio paukštis ilga uodega, kuris pagal mitybos ypatumus artimesnis plėšriems paukščiams. Medšarkė dažniausiai stebi aplinką iš aukštesnių vietų – pavienių medžių, krūmų viršūnių ar stulpų – ir, pastebėjusi grobį, staigiai jį puola.
Rūšis minta vabzdžiais bei įvairiais smulkiais stuburiniais gyvūnais. Ypač būdingas plėšriosios medšarkės elgsenos bruožas – stambesnio grobio pasmeigimas ant aštrių šakų, dyglių ar spygliuotos vielos. Tai leidžia paukščiui ne tik patogiau doroti grobį, bet ir sukaupti maisto atsargų. Ši strategija kompensuoja tai, kad medšarkės neturi stiprių, plėšriesiems paukščiams būdingų nagų.
Plėšrioji medšarkė siejama su pusiau atviru kraštovaizdžiu. Veisimosi metu ji dažniausiai aptinkama aukštapelkėse ar tarpinio tipo pelkėse, išeksploatuotuose durpynuose. Žiemą aptinkama atvirame kraštovaizdyje, kur yra pavienių medžių, krūmų, elektros linijų. Tokios buveinės suteikia ir pakankamai maisto, ir galimybių medžioti iš pasalos, nes žiemos metu šis paukštis daugiausiai minta peliniais graužikais ir paukščiais.
Rūšis paplitusi plačiai – Eurazijoje, Šiaurės Amerikoje ir Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje plėšrioji medšarkė tinkamose buveinėse aptinkama visame krašte, tačiau bendrai laikoma reta. Vėlyvą rudenį, žiemą ir anksti pavasarį plėšriųjų medšarkių pagausėja, nes per mūsų šalį traukia šiaurinių populiacijų paukščiai, kurių dalis čia lieka žiemoti.
