Prieš maždaug 20 tūkstančių metų mamutai buvo vieni būdingiausių ledynmečio gyvūnų. Jie plačiai gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, prisitaikę prie šalto klimato atvirų stepių ir tundrų. Akmens amžiaus žmonėms mamutai buvo svarbus maisto ir žaliavų šaltinis – tai liudija gausūs kaulų radiniai bei priešistoriniai piešiniai urvuose. Manoma, kad dauguma mamutų išnyko pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui, maždaug prieš 10–12 tūkstančių metų, klimato kaitai keičiant jų buveines ir didėjant žmogaus poveikiui.
Mamutai priklausė straublinių (Proboscidea) būriui ir buvo artimi dabartinių dramblių giminaičiai. Ši gyvūnų grupė atsirado Afrikoje maždaug prieš 5 milijonus metų, o vėliau paplito didžiojoje Šiaurės pusrutulio dalyje. Per evoliuciją išsivystė kelios mamutų rūšys.
Kaip ir šiuolaikiniai drambliai, mamutai turėjo šešis dantis – keturis krūminius ir du durklus. Krūminiai dantys buvo dideli, sudaryti iš daugybės emalio plokštelių, todėl buvo puikiai prisitaikę smulkinti kietą augalinį maistą – žoles, viksvas ir kitus stepių augalus. Visą gyvenimą krūminiai dantys keitėsi net šešis kartus: sudilusį dantį iš užpakalinės žandikaulio dalies palaipsniui išstumdavo naujas.
Eksponuojamas mamuto krūminis dantis buvo rastas 1933 metais Kauno r., Jiesios upėje. Tai vienas įdomiausių ledynmečio faunos radinių Lietuvoje, primenantis, kad prieš dešimtis tūkstančių metų mūsų krašte klajojo įspūdingo dydžio žolėdžiai. Tokie radiniai padeda mokslininkams geriau pažinti Lietuvos gamtinę praeitį, ledynmečio gyvūniją ir aplinkos pokyčius.
