Baltieji kiškiai (Lepus timidus) paplitę įvairiuose biotopuose – nuo arktinės tundros ir šiaurinių spygliuočių miškų iki kalnų.
Lietuvoje ši rūšis iki 2000 m. buvo plačiai paplitusi, tačiau nedažna. Pastarąjį dešimtmetį baltieji kiškiai dažniau aptinkami tik Rytų Lietuvoje ir Žemaitijoje.
Nuo giminaičių – Lietuvoje plačiau paplitusių pilkųjų kiškių – skiriasi mažesnių dydžiu ir trumpesnėmis ausimis.
Žiemą šio gyvūno kailis tampa baltas, tik ausų galiukai juoduoja, todėl žvėrelis ant sniego ir ledo beveik nepastebimas. Pavasarį baltojo kiškio kailio spalva vėl keičiasi – patamsėja, tampa juosvai ruda ar rusvai ruda.
Kiškių ausys yra labai jautrios. Į jas patekęs vanduo gali sukelti infekciją, todėl lyjant kiškiai visada suveržia ausis, kad į jas nepatektų drėgmė.
Baltųjų kiškių regos laukas platus – apie 360 °. Jie mato beveik viską aplinkui, išskyrus tai, kas yra priešais snukį ir už uodegos.
Baltieji kiškiai daugiausiai minta žole, įvairiomis daugiametėmis žolėmis ir žemais krūmokšniais, žiemą griaužia smulkias šakas ir medžių bei krūmų žievę.
Vienos didžiausių grėsmių – tinkamų buveinių plotų mažėjimas ir klimato kaita. Baltųjų kiškių populiacijos dydžiui įtaką daro ir didėjantis plėšrūnų (lapių, mangutų, kiaunių, vilkų ir lūšių), kurie maitinasi baltaisiais kiškiais, skaičius.
Gyvūnas buvo rastas Taujėnuose (Ukmergės raj.), partrenktas automobilio. Gyvūną aptiko ir į muziejų pristatė Saulis Skuja. Eksponatą pagamino V. Juška.
