Praėjusiais metais dalinomės vaizdo įrašu apie bebrų „tiltą“ ir juo besinaudojančias įvairias žinduolių rūšis. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojai šios vietos stebėjimų nenutraukė, tad galime pasidalinti net keliais vaizdo įrašais apie ten gyvenančius ar užklystančius gyvūnus.
Pirmasis įrašas – apie patį užtvankos savininką – upinį bebrą (Castor fiber).
Upinis bebras – didžiausias Lietuvos graužikas. Gamtos inžinieriumi vadinamas gyvūnas atlieką svarbų vaidmenį formuojant ekosistemas visame savo paplitimo areale.
Bebrai paprastai sudaro monogamines poras, kurios lieka kartu visą gyvenimą. Šeimos nariai bendradarbiauja statydami ir prižiūrėdami užtvankas.
Bebrai – žolėdžiai gyvūnai. Jie minta lapuočių medžių žieve, lapais ir šakelėmis, vandens augalais ir žolėmis. Jų mityba gali kisti priklausomai nuo sezoniškumo.
Bebrai bendrauja naudodamiesi uodegomis. Plakdami uodegomis į vandenį, jie skleidžia garsų garsą, kuriuo įspėja kitus netoliese esančius bebrus apie galimą pavojų.
Bebrai turi kvapų liaukas, esančias netoli uodegos, kurios išskiria muskuso kvapą turinčią medžiagą kastoreumą. Tradiciškai jis naudojamas parfumerijoje ir medicinoje, tačiau bebrai jį naudoja bendravimui, teritorijos žymėjimui ir kailio impregnavimui.
Upinių bebrų veikla gali būti vertinama dviprasmiškai. Dažniausiai pasitaikančios problemos – medžių žalojimas graužiant ir potvyniai dėl užtvankų statymo.
XX a. pradžioje Lietuvoje upiniai bebrai buvo išnaikinti, tik pavieniai individai atklysdavo Nemunu iš Baltarusijos. Po Antrojo pasaulinio karo reaklimatizuoti. Dabar jie gausiai ir plačiai paplitę mūsų šalyje.
