Lietuvoje vakarinis kurtinys (Tetrao urogallus) yra viena labiausiai nykstančių paukščių rūšių, kadaise buvo plačiai paplitęs, tačiau dėl miškų fragmentacijos ir medžioklės išnyko didesnėje teritorijos dalyje. Patinų visoje Lietuvos teritorijoje priskaičiuojama vos iki trijų šimtų, rūšis įtraukta į Raudonąją knygą, saugoma visoje Europoje, steigiant „Natura 2000“ teritorijas.
Kurtinys sutinkamas tik Pietryčių ir Rytų Lietuvos pušynų masyvuose, dažniausiai šalia aukštapelkių. Mėgstamiausios gyvenamosios vietos – seni spygliuočių miškai su didelėmis mėlynių laukymėmis. Šiomis uogomis ir jų lapais paukščiai minta ištisus metus, taip pat jaunais ūgliais, bruknėmis, kiškiagrikių lapais. Jiems ypač naudinga skruzdėlynų kaimynystė, nes šių vabzdžių buveinės – tai baltymų turtingas šaltinis jaunikliams.
Manoma, kad kurtinys kiekvienais metais pavasarį traukdamas tuoktuvių giesmę kuriam laikui praranda gebėjimą girdėti ir matyti. Per tuoktuves virš patinų akių išburksta raudonos odos išaugos. Patelė gerokai smulkesnė už patiną.
Patelė padeda 7–9 kiaušinius, po medžiu ar tankiame pomiškyje išraususi duobutę, kurią iškloja spygliais, samanomis ir kitais augalais.
Kurtinių jaunikliai išsirita apaugę rudais pūkeliais, nusėtais tamsių dėmelių ir dryželių. Jau po kelių valandų jie išlipa iš lizdo, o sulaukę dešimties dienų geba skraidyti, tačiau tik kitą rudenį sveria tiek pat kiek suaugėliai.
Šio eksponato amžius – 105 metai. Jis pagamintas 1919 m. – Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus įkūrimo metais.
