Plačiažnyplis vėžys (Astacu astacus) – vienintelė vietinių vėžių rūšis, apsigyvenusi Lietuvos vandenyse po ledynmečio ir „karaliavusi“ iki XIX a. pabaigos, kai iš Latvijos ir Baltarusijos buvo įvežti siauražnypliai vėžiai (Astacus leptodactylus). Kažkada Lietuvoje plačiažnyplių vėžių buvo labai daug. Lietuviai juos gaudė, patys valgė ir kaimynams parduodavo ir ne kilogramais, o tonomis (iki 250 tonų kasmet).
Tai švaraus, skaidraus, prisotinto deguonimi, šalto vandens telkinio – upių, ežerų gyventojai. Plačiažnypliai vėžiai mėgsta vandens telkinius, kurių gruntas kietas, gausu povandeninės augalijos. Jie kasa urvus, kuriuose slepiasi.
Tai dideli vėžiai – gali užaugti iki 15–18 cm ir sverti iki 300 g, bet dažniausiai sugaunami apie 10 cm. Kiautas lygus. Vėžių kūno paviršius tamsiai rudas, apačia rudai alyvinė. Gyvūno kūno spalva labai priklauso, kokiam vandens telkinyje gyvena. Žnyplės plačios, rudai raudona apačia. Suglaudus žnyples, tarp judamos ir nejudamos dalies lieka plyšys – tai vienas iš požymių, kaip greitai atskirti plačiažnyplį vėžį.
Minta plačiažnypliai vėžiai įvairiais bestuburiais, augalais ir detritu. Aktyvūs tik naktį ir maitinasi apie 4 valandas. Po to slepiasi iškastuose urvuose, po kelmais ar akmenimis.
Daugintis plačiažnypliai vėžiai pradeda 3–4 gyvenimo metais spalio–lapkričio mėn., kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 10 laipsnių. Patelės išleidžia iki 400 (dažniausiai 100–200) ikrelių. Apvaisinti ikreliai priklijuojami prie pilvelio kojų ir patelė juos nešioja iki kitų metų birželio–liepos mėnesio. Iš ikrelių išsiritę vėžiukai dar pora savaičių laikosi prisitvirtinę prie motinos, kurios prieglobstį palieka, išsinėrę pirmą kartą. Pirmaisiais metais vėžiukai neriasi dar 5 kartus. Suaugę vėžiai neriasi 1–2 kartus per metus (patinai du kartus, patelės – vieną). Iš vienos vados ikrelių iki lytinės brandos išgyvena tik kokie 2 vėžiai.
Nuo 2019 metų plačiažnyplis vėžys yra Lietuvos raudonosios knygos sąraše. Kas atsitiko, kad kažkada taip plačiai ir gausiai paplitusi rūšis tapo reta ir saugoma ir ne tik Lietuvoje, bet Europoje? Reikia grįžti į XIX a., kai amžiaus viduryje Italijoje, o po to ir kitose Europos šalyse (ir Lietuvoje 1890–1892 m) pradėjo masiškai kristi vėžiai. Kaltas vėžių maras, kurio sukėlėjas yra grybelis Aphanomyces astaci, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Šiaurės Amerikos vėžiai yra šio grybelio nešiotojai, jiems ligos šis grybelis nesukelia, o europiniai vėžiai jam labai jautrūs. Vėžiui išsinėrus, jo kiautas kažkurį laiką būna minkštas neinkrustuotas kalcio druskomis, tada vėžiai ir yra labiausiai pažeidžiami grybelio. Kokiu būdu XIX amžiuje grybelis pateko į Europą, nebuvo nustatyta (manoma, kad su senais naudotais žvejybiniais įrankiais, pirktais Amerikoje). XX a. pradėjus introdukuoti į Europą amerikinius vėžius Pacifastacus leniusculus , Orconectes limosus ir Procambarus clarkii , ligos užkratas su jais tikrai pateko. XIX a. pabaigoje prasiautęs vėžių maras labai sumažino plačiažnyplių vėžių populiacijas, bet jos palaipsniui atsistatė. Pakartotinė vėžių maro epidemija, stebėta 1920 m. Sumažėjus plačiažnyplių vėžių, šalys pradėjo introdukuoti kitas vėžių rūšis. Viena iš jų yra siauražnypliai vėžiai, kurių arealas yra į rytus nuo plačiažnyplio vėžio (rytų Europos vandenys – Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinai). XIX a. pabaigoje siauražnypliai įvežti ir į Lietuvą. Manyta, kad siauražnyplis yra atsparus vėžių marui, bet tai nepasitvirtino. Pranašumų siauražnypliai turi daugiau už plačiažnyplius: mažiau jautrūs deguonies stygiui, ne tokie reiklūs vandens telkinio gruntui, yra vislesni. Plačiažnypliai vėžiai daugiau paplitę Rytų Lietuvoje. Daugiau ežeruose negu upėse. Apsigyvenę vandens telkinyje, siauražnypliai vėžiai išstumia plačiažnyplius.
1960 m. norėdamos patenkinti vėžienos poreikius, Švedija ir Suomija iš vakarinių Šiaurės Amerikos pakrančių įsivežė žymėtąjį vėžį (Pacifastacus leniusculus). 1972 m. Lietuvoje, siekiant atkurti vėžių išteklius maro nusiaubtuose vandens telkiniuose, taip pat buvo įvežtas žymėtasis vėžys. Žymėtieji vėžiai maru neserga, bet yra šio užkrato nešiotojai. Aplinkai žymėtieji vėžiai irgi mažiau reiklūs, todėl, įsikūrę vandens telkiniuose, palaipsniui išstūmė plačiažnyplius. Šią rūšį lengva pažinti pagal baltą dėmę su mėlynu apvadu žnyplių pirštų sujungimo vietoje. Dabar ši rūšis laikoma invazine.
1890 m. vokietis Maxas von dem Borne‘as iš rytinės JAV pakrantės į Vokietijos vandenis (Oderį) paleido rainuotąjį vėžį (Orconectes limosus). Šie vėžiai yra labai nereiklūs aplinkos, kurioje gyvena, sąlygoms: pakenčia deguonies stygių, netrukdo ir uždumblėjęs gruntas. Labai vislūs, todėl sparčiai ėmė plisti Vokietijoje ir į kitas šalis. 1994 m. pirmą kartą aptikti vakarinėje Lietuvoje, 1998 m. Šešupėje. Šių vėžių kiautas ir žnyplės su spygliais, o pilvelio viršus su skersiniais raudonais dryžiais. Ši rūšis labai sparčiai plinta Lietuvoje, išstumdama plačiažnyplį vėžį. Tai invazinė rūšis.
Vėžiais minta nemažai plėšrūnų: ūdros, ešeriai, vėgėlės, šamai, tačiau jie nesunaikina vėžių populiacijų, jas gali tik sumažinti. Pagrindinis plėšrūnas, galintis visiškai išnaikinti plačiažnyplius vėžius, yra ungurys. Unguriai vieninteliai sugeba sumedžioti vėžius jų slėptuvėse, todėl vandens telkinyje padaugėjus ungurių kiekiui, vėžiai gali būti net visai išnaikinti. Plačiažnyplių vėžių jaunikliais minta dauguma bentofaginių žuvų, laumžirgių lervos, vandens vabalai. Plačiažnyplių vėžių buveinėms žalos pridaro ir bebrai, patvenkdami upelius.
Pavienės plačiažnyplio vėžio populiacijos yra visoje Lietuvoje, o daugiausia jų yra šiaurės rytų Lietuvos vandens telkiniuose. Dalis jų yra uždaruose vandens telkiniuose, kur negali patekti invaziniai vėžiai, todėl būtinas žmonių sąmoningumas – neperkėlinėti invazinių rūšių iš vieno vandens telkinio į kitą.
Plačiažnyplis vėžys Tarptautinėje raudonojoje knygoje yra pažeidžiamų rūšių sąraše.
