Kryžiuotinių vorų (Araneidae) šeima yra trečia vorų šeima pagal dydį. Pasaulyje priskaičiuojama apie 160 genčių ir virš 2800 šios šeimos rūšių. Lietuvoje – 16 genčių ir 32 rūšys. Vorai kryžiuočiai paplitę visame pasaulyje.
Kryžiuotinių vorų, kaip ir visų kitų, kūną sudaro galvakrūtinė, turinti chitininį egzoskeletą, ir minkštesnis nenariuotas pilvelis, kurio gale yra voratinklinės karputės. Vorams augant, egzoskeletas darosi ankštas, todėl jie turi nertis. Nėrimosi procesas vyksta kas kelias savaites.
Tipiška, dažna kryžiuotinių vorų rūšis yra paprastasis kryžiuotis (Araneus diadematus). Pavadinimą voras (ir šeima) gavo pagal pilvelio raštą, kuris primena kryžių, sudarytą iš baltų dėmelių.
Kryžiuočiams būdingas lytinis dimorfizmas: patelės didesnės – 13–17 mm, pilvelis didelis, rutulio formos, o patinėliai – 5–11 mm, lieknesni, kojos ilgesnės už kūną. Kūno spalva nuo šviesiai iki tamsiai rudos (priklauso nuo biotopo).
Grobiui gaudyti paprastasis kryžiuotis tarp žolių stiebų, medžių ir krūmų šakų, ant tvorų rezga rutuliškus tinklus. Pilvelio gale esančios voratinklinės liaukos gamina ore stingstantį voratinklinį siūlą. Šis siūlas yra 1–2 mikrometrų storio ir penkis kartus stipresnis už tokio pat storio plieninę giją. Jį galima ištempti iki 30 % ilgio, ir jis nenutrūksta. Paprastasis kryžiuotis turi virš 500 smulkių ir apie 20 stambių voratinklinių liaukučių, kurios atsiveria į pilvelio gale esančias karputes.
Regzdami tinklą, kryžiuočiai pirmiausia padaro daugiakampę atramą, po to – iš centro išeinančius spindulius (įvairių kryžiuočių rūšių voratinklių spindulių skaičius skiriasi). Voratinklio spinduliai sujungiami lipniais gaudomaisiais siūlais. Voratinklio centras tankiai užpinamas voratinkliniais siūlais, sudarančiais centrinį tinklelį. Paprastojo kryžiuočio voratinklis yra apie 40 cm skersmens, ir jį voras nurezga maždaug per valandą, sunaudodamas apie 20 m voratinklinio siūlo. Patinai voratinklio nerezga. Iš voratinklio gijų patelės rezga kokonus, į kuriuos deda kiaušinėlius.
Esant gražiam orui, vorai aukos tyko tinklo viduryje, plačiai išskėtę kojas, kybodami žemyn galva. Apsiniaukusią dieną grobio tykoma šalia tinklo, slėptuvėje, o voras prie kojos turi pritvirtintą signalinį siūlą, sujungtą su tinklu. Į tinklą patekus grobiui, voras į jo kūną suleidžia nuodų ir, jei yra alkanas, iš karto ir virškinimo fermentų, kurie aukos kūno audinius suskaido, ir voras po kiek laiko išsiurbia aukos kūno turinį (lieka tik chitininė danga). Jeigu voras nėra alkanas, grobis apvyniojamas voratinklio gijomis ir atsargai paliekamas tinklo pakraštyje.
Paprastieji kryžiuočiai yra vorai vienišiai, dažnai visą gyvenimą praleidžiantys vienoje vietoje. Rugsėjo–spalio mėnesiais vyksta vorų „tuoktuvės“, kurios kai kuriems patinams baigiasi tragiškai – jie tampa patelių grobiu. Po apvaisinimo patelės iš voratinklio gijų žolėse formuoja geltoną rutulišką kokoną, į kurį padeda iki 250 kiaušinėlių. Po kelių dienų patelė žūsta. Išsiritę voriukai kokone peržiemoja ir jį palieka pavasarį, gegužės mėnesį, visi vienu metu. Pora savaičių jie laikosi kartu, po to išsiskirsto ir pradeda regzti mažus, apie 2,5 cm skersmens tinklus. Per vasarą jie auga, kelis kartus neriasi, rezga didesnius tinklus. Rudenį, išleidę voratinklio giją, vėjo pagalba skrenda „užkariauti naujų teritorijų“. Žiemoja po medžių žieve, susisukusiuose lapuose. Išgyvenę kitą visą vasarą, poruojasi ir pradeda ciklą iš pradžių.
