Ruduo mums asocijuojasi ne tik su nuostabiomis medžių spalvomis, sodais, pakvipusiais obuoliais, bet ir besidraikančiais voratinkliais. Kodėl jų tiek daug rudenį? Ogi todėl, kad voratinklis yra šiųmetinių mažų voriukų migracijos įrankis. Išleidę voratinklio giją, kurią pagauna vėjas, voriukai išplinta toli nuo savo gimtosios vietos. Ne visos vorų rūšys rudenį taip elgiasi, tarp jų ir paprastasis vapsvavoris (Argiope bruennichi).
Vapsvavoriai – spalvingiausi mūsų platumų vorai. Patelių pilvelis savo raštu primena vapsvą – geltoni, balti dryžiai su juodomis juostomis. Patelės –15–18 mm dydžio, patinai 3–4 kartus mažesni, nespalvingi ir praktiškai nematomi. Vapsvavoriai mėgsta šiltas, saulėtas atviras vietas su neaukšta žole, tarp kurios rezga gaudomuosius tinklus. Vapsvavorio (tiksliau vapsvavorės, nes patinai tinklų nerezga) tinklą lengva atskirti, nes nuo centro į viršų ir apačią eina iš storesnės gijos nuregzta zigzaginė juosta. Manoma, kad juosta voratinkliui suteikia stabilumo. Maitinasi į voratinklį patekusiais vabzdžiais, ypač mėgsta žiogus ir skėrius. Aukai suleidžiami nuodai, kurie ją nužudo o kartu ir suskaido minkštuosius audinius. Vėliau aukos kūno turinys yra išsiurbiamas.
Vapsavoriai gyvena vienus metus. Rugpjūčio gale, rugsėjo mėnesį patelės išsineria paskutinį kartą, jau būna lytiškai subrendusi ir gali poruotis. Nedidukai patinai laukia to momento ir atsargiai stengiasi susiporuoti, nes labai dažnai tampa patelių grobiu ir po poravimosi būna suvalgyti. Baisu! Bet tai pasitarnauja būsimai kartai, nes patelė, suvirškinusi patiną, gauna papildomų baltymų ir mikroelementų ir todėl padęda daugiau ir gyvybingesnių kiaušinėlių. Apvaisinta patelė iš voratinklio gijų surezga kokoną, į kurį sudeda apie šimtą kiaušinių. Viena patelė suformuoja apie 3 kokonus. Sudėjusi kiaušinius, patelė miršta. Po kurio laiko iš kiaušinių išsirita voriukai, kurie kokono nepalieka, jame žiemoja ir tik kitų metų pavasarį, pasklinda aplinkoje, pradeda nertis ir artėja į suaugėlio gyvenimą.
XX amžiaus viduryje „atkeliavę“ iš Madeiros ir Kanarų salų vapsvavoriai pradėjo plisti pietinėje Europoje, o 2002 metais rasti jau ir Lietuvoje. Pastaraisiais metais Lietuvoje, ypač karštomis vasaromis, jų stebima daug. Dabar ši rūšis randama didelėje Europos dalyje, kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.
Ar pavojingas šis voras žmonėms? Kaip ir visi vorai jis turi nuodų, kurie reikalingi grobį pribaigti. Prispaudus gal ir gali įkąsti, ir įkandimas būtų skausmingas, bet žmogui jokio pavojaus nesukelia. Šie vorai (vorės) savo tinklo viduryje būna ir dieną. Ištikus pavojui judina tinklą, jei tas nepadeda, suglaudusi kojas, krenta ant žemės ir pasislepia žolėje.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcijoje saugomos 158 vorų rūšys, tarp kurių yra ir paprastasis vapsvavoris.
