Daug pavadinimų – žuvis ta pati. Tai jūrų rupūžė (Cyclopterus lumpus, Linnaeus, 1758) – skorpenžuvių (Scorpaeniformes) būrio, apvaliapelekinių (Cyclopteridae) šeimos, jūrų rupūžių (Cyclopterus) genties žuvis. Genties pavadinimo Cyclopterus kilmė: graikų kalboje kyklos reiškia apvalus, pteron – pelekas. Jūrų rupūžė dar vadinama ciegoriumi, Didžiojoje Britanijoje – jūrų višta arba žuvimi-višta, jūrų žvirbliu – dėl patinėlio elgesio, dėl išvaizdos – žuvis-grumstas, žuvis-akmuo. Maksimalus ilgis – 61 cm, svoris – 9,5 kg, amžius – 13 metų. Patelės šiek tiek stambesnės nei patinai.
Jūrų rupūžės kūnas trumpas, apvalus, pilvas plokščias, oda stora be žvynų, nusėta kauliniais gūbreliais, išilgai kūno, nuo galvos iki uodegos, eina trys eilės stambesnių kauburėlių. Žuvis daugiau panaši ne į įprastą žuvį, o į tikrą rupūžę. Stambi galva, mažytė burna pilna smulkių kūginių dantukų ir gan trumpa uodeginė dalis. Poriniai pilviniai pelekai yra virtę siurbtuku (specialus disko pavidalo prisitvirtinimo organas), kuriuo jūrų rupūžė tvirtai prisisiurbia prie povandeninių akmenų ir uolų, atlaikydama povandenines sroves ir stiprų bangavimą. Pirmas nugarinis pelekas padengtas stora oda ir virtęs savotiška skiautere. Antrasis nugarinis ir analinis pelekai – trumpi, uodeginis ir krūtininiai – platūs.
Įprastai žuvų kūno spalva nekrenta į akis ir yra pilkšva (tamsi nugarinė pusė, šviesus pilvas), gerai susiliejanti su fonine dugno spalva. Tačiau pavasarinio neršto metu patelės pasipuošia žaliai ir mėlynai, o patinai tampa ryškiai oranžiniai raudoni, ypatingai pelekai ir pilvinė dalis, ir primena spalvingas koralinių rifų žuvis.
Jūrų rupūžės – prasti plaukikai, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia 0–868 m gylyje, dažniausiai 50–150 m gylyje, toli nuo krantų, prie plaukiojančių dumblių arba akmenuoto dugno, kur slepiamosios kūno spalvos dėka tampa beveik nepastebimos. Žiemą intensyviai maitinasi. Pagrindinę jų maisto raciono dalį sudaro dugniniai bestuburiai ir gyvūnai, kuriuos lengva sugauti: šukuočiai, smulkūs vėžiagyviai, daugiašerės kirmėlės, smulkios žuvytės ir medūzos. Neršto metu (Baltijos jūroje – sausio-balandžio mėnesiais, Barenco jūroje – gegužės-birželio mėnesiais), plaukia arčiau krantų, nesimaitina. Patinai prieš nerštą seklesniame vandenyje ant dugno paruošia savotišką lizdą, kur patelė dalimis išneršia 15–200 tūkst. ikrelių (2,2– 2,7mm skersmens) ir grįžta atgal į gelmes, palikdama visą rūpestį patinėliui. Kol vystosi ikreliai (apie 6–7 savaites), patinėlis akylai ir agresyviai juos saugo (ne veltui gavo peštuko žvirblio vardą). Ikrai sulipinami į stambias spalvingas kamuolio pavidalo dėtis. Spalvos iš tiesų įspūdingos – nuo geltonos, žydros, žalsvos iki oranžinės, rudos, net violetinės, kuo daugiau patelių sudeda ikrelius šalia, tuo daugiau spalvų. Patinėliai saugo ne tik ikrelius, bet ir išsiritusias lervutes bei jaunas žuvytes. Išsiritę jaunikliai paprastai būna žali ar gelsvi ir slepiasi seklumose tarp uolas apaugusių dumblių. Tik rugsėjo mėnesį, pasiekę 20mm ilgį, mažyliai plaukia į gelmes. Dažniausiai jiems gelbėja povandeninės srovės, kurios prie dumblių prisitvirtinusius jauniklius nuplukdo į tinkamą vietą. Subręsta trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais.
