Mūsų namai, sandėliai, palėpės ir rūsiai neretai tampa prieglobsčiu įvairiems gyvūnams, prisitaikiusiems gyventi greta žmogaus. Tarp jų – ir vorai.
Jeigu laiku nepastebėsime, Helovyno naktį namų galbūt nė nereikės puošti dirbtiniais voratinkliais – pasirodys, kad tai jau padarė vorai! Kai kurie jų tyliai tūno sienų plyšiuose, kur galbūt nė nepastebėsime, o kiti rezga tinklus palėpėse, rūsiuose ar kituose retai lankomuose namų kampeliuose.
Nors šie aštuonkojai kaimynai ne visiems kelia simpatiją, jie atlieka svarbų vaidmenį mūsų aplinkoje. Vorai medžioja muses, uodus ir kitus smulkius bestuburius, todėl padeda reguliuoti jų gausą. Taigi, nors kartais jų voratinkliai gali atrodyti kaip neplanuota Helovyno dekoracija, patys vorai yra naudingi mūsų namų gyventojai.
Kviečiame susipažinti su Lietuvoje aptinkamomis vorų rūšimis, kurios įsikuria žmogaus būstuose ir aplink juos. Pažvelgsime į jų išvaizdą, gyvenimo būdą, dauginimosi ypatumus ir išskirtinius bruožus. Galbūt sužinoję daugiau apie šiuos mažuosius kaimynus, į juos pažvelgsite kiek kitaip.
Piltuvininkų šeimos vorai (Agelenidae) dažnai įsikuria žmogaus aplinkoje, kur randa tinkamų vietų tinklams įrengti ir tykoti grobio. Jų tinklas paprastai sudarytas iš plačios, plokščios gaudomosios dalies ir piltuvo formos slėptuvės. Į tinklą patekus grobiui, voras greitai išbėga iš slėptuvės ir jį sugriebia. Lietuvoje šiai šeimai priklauso ir du dažni žmonių būstuose gyvenantys kaimynai – paprastasis trobavoris ir didysis kampavoris.
Didysis (plyšinis) kampavoris – vienas iš stambesnių vorų, kurie aptinkami lietuvių namuose. Patelės gali užaugti iki 18 mm, o patinėliai iki 15 mm. Šiuos vorus galima aptikti kampuose, plyšiuose, tarp dėžių ar už baldų. Jie audžia plokščius, netaisyklingus tinklus, pereinančius į piltuvo formą, kuriame jie dažniausiai gyvena (ypač patelės) ir tyko grobio.
Poravimosi laikotarpis paprastai vyksta liepos – spalio mėnesiais. Po susiporavimo patelė gali padėti iki šimto kiaušinėlių, kuriuos suvynioja į šilkinį kokoną. Jaunikliams išsiritus, tarp jų yra dažnas kanibalizmas. Patelės gyvena apie dvejus–trejus metus.
Šios rūšies vorų galima aptikti rūsiuose, palėpėse, sandėliuose, tvartuose, sienų plyšiuose ir kitose apsaugotose vietose. Nors anksčiau jie buvo sutinkami rečiau, dabar didieji kampavoriai daugelyje vietovių yra įprasti, sparčiai plintantys namų gyventojai.
Šis nedidelis piltuvininkas dažnai apsigyvena namuose, rūsiuose, daržinėse. Patelės gali užaugti iki 11 mm, o patinai iki 9 mm. Paprastasis trobavoris audžia piltuvo formos tinklą ir dažniausiai laikosi tinklo gale, esančioje slėptuvėje, iš kurios gali greitai pasiekti į tinklą pakliuvusį grobį.
Paprastasis trobavoris išsirita iš kiaušinėlių ir subręsta per metus. Poravimasis vyksta birželio–liepos mėnesiais. Kaip ir kai kurių kitų vorų rūšių atveju, po poravimosi patelės dažnai suėda patiną. Patalpose gyvenančios patelės, jei jų tinklai retai trikdomi, gali išgyventi ilgiau nei vienerius ar dvejus metus ant to paties tinklo, o retai trikdomos, gyvenančios palėpėse, rūsiuose, sandėliuose, gali išgyventi net iki septynerių metų.
Pajutęs pavojų, voras gali pasitraukti į piltuvo formos slėptuvę. Jei tinklas suardomas, jis gali susispausti į kamuoliuką. Žmogui ši rūšis nepavojinga.
Be kitų gyvenamųjų vietų ar pastatų galima aptikti ir lauke – dirvoje, tarp akmenų ir augalų liekanų. Šis gyvūnas yra kosmopolitas, Lietuvoje dažna rūšis.
Kilpininkų šeimos vorai (Theridiidae) dažnai aptinkami žmogaus aplinkoje. Šie vorai rezga savotiškus tinklus, kuriuos naudoja grobio gaudymui. Tai dažnai netaisyklingos, erdvinės šilko gijų struktūros. Patys vorai slepiasi įvairiuose plyšiuose. Jie yra nedideli – nuo 4 iki maždaug 15 mm.
Žmogaus aplinkoje galima aptikti šias rūšis:
Ši rūšis aptinkama įvairiuose pastatuose, įskaitant gyvenamuosius namus, rūsius ir sandėlius. Naminis brėžys gali gyventi ir lauke, pavyzdžiui, po medžių žieve. Tai yra kosmopolitas. Taip pat aptinkamas visoje Lietuvoje.
Kaštoninis brėžys dažniausiai gyvena pastatuose, sandėliuose. Nors paprastai laikosi netoli saugios erdvės – pastatų, kartais nutolsta nuo jų.
Tai vienas įprasčiausių „naminių“ vorų. Aptinkamas sienų plyšiuose, pastogėse, rūsiuose, tvartuose ar ant medžių kamienų. Šie vorai gali būti aktyvūs visais metų laikais, todėl galime sutikti juos ir šaltuoju sezonu.
Ilgakojis virpūnėlis (Pholcus phalangoides)
Šis namų gyventojas priklauso virpūnėlių (Pholcidae) šeimai. Jį nesunku atpažinti iš mažo kūno ir neįprastai ilgų, plonų kojų, kurios gali būti 5–6 kartus ilgesnės už kūną. Patelės kūno ilgis siekia apie 8–11 mm, o patinų 6–10 mm.
Šie vorai paprastai rezga netaisyklingus, kupolo formos tinklus palubėse, voniose, rūsiuose, laiptinėse ir kitose patalpose. Jų mityba gana įvairi: grobiu gali tapti ir kitos rūšies vorai. Pajutęs grėsmę, virpūnėlis pradeda greitai virpinti kūną ir tinklą.
Patelės padeda apie 20–40 šviesiai rausvų kiaušinėlių ir apgaubia juos plonomis šilko gijomis, suformuodama kokoną, kurį nešiojasi iki išsirita jaunikliai. Patelės paprastai gyvena apie du metus, ilgiau už patinus. Šilumamėgė rūšis, plačiai paplitusi pasaulyje, prisitaikiusi gyventi žmogaus gyvenamose patalpose.
Rūsinis niūrvoris (Amaurobius ferox)
Rūsinis niūrvoris priklauso niūrvorių (Amaurobiidae) šeimai. Patelės užauga iki 11–15 mm, patinai 8–10 mm. Šios rūšies vorams būdingos sustorėjusios didelės, gerai matomos burnos dalys – cheliceros, kuriomis sugriebia grobį.
Niūrvoris tinklą rezga tamsiose, saugiose erdvėse, pavyzdžiui, rūsiuose, drėgnuose plyšiuose ar prie pastatų pamatų. Tinklas tankus, piltuvėlio formos su vamzdeliu centre, kuriame ir slepiasi voras.
Šios rūšies dauginimosi biologija išsiskiria patelės elgesiu. Poravimasis vyksta pavasarį. Patelė padeda keliasdešimt gelsvų kiaušinėlių, kuriuos suvynioja į kokoną. Saugo juos iki jauniklių išsiritimo. Vėliau patelė žūsta ir tampa pirmuoju jauniklių maisto šaltiniu. Vorai gyvena apie dvejus metus. Lietuvoje ši rūšis pirmą kartą užregistruota 2022 metais.
Dėmėtasis plyšininkas (Zygiella x-notata)
Dėmėtasis plyšininkas priklauso kryžiuotinių (Araneidae) šeimai. Patelės kūno ilgis siekia apie 7–11 mm, patinų apie 4–8 mm. Mėgsta regzti rato formos tinklus tarp langų rėmų, tiek išorinėje, tiek vidinėje pastato pusėse.
Poravimasis vyksta šiltuoju metų laiku – vasarą. Patelė padeda kiaušinėlius į geltonos spalvos kokoną, kuriame žiemoja. Voriukai paprastai išsirita pavasarį. Šią rūšį galima aptikti pastatuose, mūro plyšiuose, pastogėse. Lietuvoje reta rūšis.
Sieninis šokliavoris (Salticus scenicus)
Sieninis šokliavoris priklauso šokliavorių (Salticidae) šeimai. Tai nedidelis, kontrastingai juodai baltai dryžuotas voras, dažnai pastebimas ant saulės įšildytų pastatų sienų, tvorų ar kitų vertikalių paviršių. Patinai ir patelės panašūs ne tik išoriškai, bet ir dydžiu. Patelės kūno ilgis siekia apie 5–7 mm, patinų apie 5–6 mm. Patinai turi dideles cheliceras.
Skirtingai nei daugelis kitų, namuose aptinkamų vorų, sieninis šokliavoris grobiui gaudyti nenaudoja gaudomojo tinklo. Jis labai judrus, aktyviai juda aplinkoje. Medžioja užšokdamas ant grobio.
Šilko gijas šis voras naudoja kitais tikslais – iš jų rezga iš abiejų galų atvirą maišelio pavidalo slėptuvę, kurioje ilsisi ir slepiasi. Sieninis šokliavoris gyvena ant pastatų sienų, tvorų ir kitų saulėtų paviršių. Tai Lietuvoje labai dažna rūšis, kurią šiltomis, saulėtomis dienomis galima lengvai pastebėti.
