Atšilus orams beveik visi tampame varliagyvių pavasarinės migracijos liudininkais. Migracijos keliai kiekvieną pavasarį iš žiemojimo vietų veda į nerštavietes – prie seklių, greitai įšylančių vandens telkinių: balų, tvenkinių, kanalų. Varliagyviai yra primityviausi stuburiniai gyvūnai, kurių veisimuisi ir vystymuisi būtinas vanduo.
Pirmosios į nerštavietes sukrunta pilkosios rupūžės (Bufo bufo), dažniausiai sutinkamos iš trijų Lietuvoje gyvenančių rupūžių rūšių. Šie varliagyviai pasižymi išskirtine kūno sandara ir biologija. Jų kūnas yra pilkas su neryškiomis tamsiomis dėmėmis, patelės įprastai būna šviesesnės ir margesnės. Kūno apačia šviesi, oda rauplėta ir gausiai padengta karpomis. Galvos šonuose yra dvi stambios nuodų liaukos (parotidai), o odoje – daug smulkesnių liaukų, kuriose kaupiasi nuodingas sekretas – toksiška medžiaga bufatolinas. Šie nuodai reikalingi gynybai, nes rupūžės dažnai tampa įvairių visaėdžių gyvūnų grobiu. Išskiriami nuodai yra menkai toksiški ir žmogui žalos sveikatai ar rimtesnių problemų nesukelia, nebent patektų naminiams gyvūnams pakramčius, kai nuodai absorbuojami per dantenų gleivinę, arba patekus į akis, nosį ir atviras žaizdas.
Rupūžių akys yra vario spalvos arba raudonai geltonos. Užpakalinės kojos trumpesnės negu varlių, todėl jos ne šokinėja, o lėtai ropoja. Rupūžės yra vabzdžiaėdės ir sunaikina daug žemės ūkio kultūrų kenkėjų; jos yra vienintelės, naikinančios šliužus, kolorado vabalus ir jų lervas. Aktyvios jos būna daugiausia prietemoje ir naktį, o dieną slapstosi duobėse, urveliuose, po akmenimis. Veisimosi metu jos gyvena vandenyje.
O ar žinome, kas vyksta vandenyje po kiaušinėlių neršimo? Rupūžių patelės išneršia iki poros tūkstančių kiaušinėlių. Kiekvienas kiaušinėlis yra apsuptas drebutiniu sluoksniu, o sulipę kiaušinėliai sudaro kurkulus. Praėjus parai po neršto, ikrelius supanti gleivinė plėvelė išbrinksta ir kurkulai iškyla į vandens paviršių. Skaidri drebutinė plėvelė atlieka šildomąją funkciją, nes kaip lęšis sugeria šviesos ir šilumos spindulius, taip pat saugo nuo pažeidimų ir plėšrūnų. Kurkuluose sukaupta daug maisto medžiagų, todėl juos noriai ryja plėšrūs vandens gyvūnai: žuvys, paukščiai, plėšrūs bestuburiai ir jų lervos. Rupūžių kurkulai yra išskirtiniai – jie driekiasi lyg karoliai ilgais kaspinais, apvyniodami vandens augalų stiebus.
Po kelių dienų iš apvaisintų kiaušinėlių išsirita labai neišsivysčiusios lervos – jų burnos anga būna nepraplyšusi, o judėjimo ir kvėpavimo organai – neišsivystę. Lerva dviem siurbtukais, kuriuos laikinai turi galvos apačioje, prisitvirtina prie drebutinių kurkulų liekanų. Po kelių dienų lerva susiformuoja, jau turi burną, plokščią vairuojamą uodegą ir išorines žiaunas; tampa aktyvi, plaukioja ir maitinasi. Toliau vystantis, odos raukšlė uždengia išorines žiaunas, iš kurių formuojasi maisto košimo aparatas. Pakinta ir kitos kūno dalys bei vidaus organai. Apragėjusios buožgalvio lūpos virsta raginiu snapeliu – tai prisitaikymas grandyti siūlinius dumblius, kurie dažniausiai sudaro jų mitybos racioną. Dėl tokios mitybos pailgėja žarnynas, todėl buožgalvis tampa labai pilvotas. Paaugę, maistui nebeišrankūs buožgalviai tampa nepasotinamais ėdrūnais ir suryja viską, ką randa vandens telkinyje, įskaitant mikroskopinius vandens gyvūnus.
Per 45–65 dienas jie suauga ir pamažu virsta mažomis varlytėmis – keičiasi visos organų sistemos: išauga galūnės, susiformuoja plaučiai, persitvarko kraujotakos ir virškinimo sistemos, sutrumpėja ir visiškai išnyksta uodega. Jauna varlytė pradeda maitintis kaip suaugusi varlė. Subręsta per 3–5 metus, ir gyvenimo ratas sukasi iš naujo.
