Šiltais vasaros vakarais gamtoje galime išgirsti žiogų čirškimą. Šis triukšmingas vabzdys – žiogas giesmininkas (Tettigonia cantans). Tai yra bene gausiausia žiogų rūšis mūsų šalyje. Smalsuoliams, norintiems pamatyti žiogą giesmininką, tektų gerokai pasistengti ir sugaišti nemažai laiko, nes šie gana stambūs vabzdžiai puikiai prisitaiko prie aplinkos ir yra sunkiai pastebimi. Be to, pajutę pavojų, jie nutyla ir kantriai laukia kol pavojus praeis.
Lietuvoje žinoma 14 žiogų rūšių. Visi jie yra slapukai, puikiai gebantys slėptis tankioje augalų lapijoje ar miško paklotėje ir žmonės dažniausiai juos pastebi tik atsitiktinai. Tikriausiai mažai kas Lietuvoje girdėjo apie tokias žiogų rūšis kaip šilinis pjūklius (Barbitistes constrictus), girinis siūlaūsis (Meconema thalassinum), paprastasis spragtukas (Metrioptera roeselii) ar pievinis smailiagalvis (Conocephalus fuscus). Šios žiogų rūšys nėra tokios triukšmingos kaip žiogas giesmininkas. Slaptas gyvenimo būdas didele dalimi lemia ir tai, kad apie daugelio žiogų rūšių paplitimą ir gausumą yra mažai duomenų.
Atskirai reikėtų paminėti laktšasparnį pjūklių (Phaneroptera falcata). Šis žiogas Lietuvoje pirmą kartą rastas 2007 metais. Tai stepinė rūšis, paplitusi pietiniuose Europos regionuose. Šios rūšies plitimas į šiaurę sietinas su klimato kaita. Šylantis ir sausėjantis klimatas sudaro palankias sąlygas laktšasparnių pjūklių plitimui.
Įdomus faktas, jog žiogų klausos organai yra priekinėse blauzdose, tai siauros pailgos angelės. Taigi galime sakyti, kad žiogų „ausys“ yra kojose.
Muziejaus darbuotojų nuotraukos.
