Bestuburių salės ekspozicija išdėstyta sistematine tvarka. Pirmieji pateikiami primityviausi gyvūnai – pintys, toliau – duobagyviai, kirmėlės, moliuskai, dygiaodžiai ir nariuotakojai. Eksponuojama daugiau kaip 4,5 tūkst. bestuburių gyvūnų eksponatų iš Lietuvos ir kitų pasaulio kraštų. Dalis jų surinkta muziejaus įkūrėjo prof. T. Ivanausko. Nemaža dalis eksponatų yra prof. Pranciškaus Baltraus Šivickio dovanotų tropinių jūrų gyvūnų, taip pat 1973–1976 m. Australijos lietuvės Elenos Liutikienės dovanotos jūrinės kriauklės.
2008 m. buvęs jūrininkas Vykintas Matuzevičius muziejui padovanojo per 10 tūkst. vnt. kriauklių kolekciją, kurią rinko apie 40 metų. Tai daugiau kaip 2 tūkst. rūšių jūrinių ir sausumos sraigių bei dvigeldžių moliuskų kriauklių iš įvairiausių pasaulio vietų. Nuo 2016 m. dalis dovanotos kolekcijos eksponuojama muziejaus salėje.
Bestuburių salėje eksponuojamas ir didžiausias 1999 m. Lietuvoje rastas dvigeldis moliuskas – didžioji bedantė.
Aktinijos (Actiniaria) – koralinių polipų (Anthozoa) klasės šešiaspindulinių koralų būrys. Paplitusios beveik visose, daugiausia tropinėse ir subtropinėse, jūrose. Gyvena pavieniui, rečiau kolonijomis. Kūnas cilindro formos, minkštas, nuo kelių milimetrų iki 1,5 m skersmens, ryškių spalvų. Viršutiniame gale yra čiuptuvų apsupta burna, apačioje – raumeningas padas. Ant aktinijų čiuptuvų esančios dilgiosios ląstelės gali sukelti odos nudegimus. Vienos aktinidijos sėslios, kitos šliaužioja, įsikasa į gruntą ar plaukioja. Minta smulkiais bestuburiais ir žuvimis.
Amerikinis omaras – sunkiausias nariuotakojis pasaulyje. Didžiausi sugauti gyvūnai buvo 64 cm ir 20 kg. svorio. Amerikiniai omarai būna žalios iki rudos spalvos, žnyplės įvairių spalvų. Gali prarasti galūnes, kurios vėliau regeneruoja. Gyvena sekliuose vandenyse (4-50 m), kur gausu akmenų, uolų kuriose galima pasislėpti nuo plėšrūnų. Gyvena pavieniui, aktyvūs naktį. Ropodami jūros dugnu, ieško maisto: žuvų, smulkesnių vėžiagyvių, moliuskų, dygiaodžių. Gyvena Atlanto vandenyne, Šiaurės Amerikos pakrantėse. Gaudomas pramoniniu būdu, bet populiacija išlieka stabili.
Smulkutė (iki 2 mm) sraigytė, turinti rutuliškos formos kriauklę, kurios paviršių dengia skersinės briaunelės, besibaigiančios trikampiais dygliukais smailomis viršūnėlėmis. Kriauklė tamsiai rudos, rago spalvos. Ant kriauklės briaunų kaupiasi dirvožemis ir organinės liekanos, todėl ją pastebėti nėra lengva. Gyvena drėgnuose miškuose, krūmuose tarp žilių, samanų, mėgsta yrančią medieną. Lietuvoje nedažna.
Kardauodegiai yra gyvūnai, pragyvenę Žemėje milijonus metų ir beveik nepakitę. Kardauodegio kūnas sudarytas iš galvakrūtinės ir nenariuoto pilvelio, kuris baigiasi išauga, panašia į kardą. Patelės didesnės už patinus. Atlantinis kardauodegis gyvena Atlanto vandenyne palei Š. Amerikos krantus. Mėgsta seklius vandenis. Poruotis renkasi pakrančių vandenyse, kur jų susirenka iki kelių milijonų. Kiaušinius patelės deda į pakrančių smėlį.
Didysis paukštėda – tarantulų (Theraphosidae) šeimos vorų rūšis. Voro kūnas iki 13 cm, ištiestos kojos iki 30 cm. Tai vienas iš didžiausių pasaulio vorų. Kūno spalva nuo tamsiai iki šviesiai rudos. Tinklo nemezga, maitinasi auką užpuldamas iš pasalų. Maitinasi įvairiais nariuotakojais, varliagyviais, smulkiais graužikais (paukščiais labai retai). Žmogui nepavojingas (įkandimas skausmingas). Naktinis gyvūnas. Mėgsta drėgnas, pelkėtas vietas. Didžiausias paplitimas Amazonės miškuose. Indėnai šiuos vorus valgo.
Didžioji bedantė yra didžiausias Lietuvos moliuskas. 1999 metais Marijampolės apskrityje Balsupių tvenkinyje rasta bedantė įtraukta į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausią kriauklę turintis moliuskas. Kriauklės ilgis yra 245 mm. Ši kriauklė eksponuojama Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
Didžioji bedantė priklauso dvigeldžių (Bivalvia) moliuskų klasei. Kūną gaubia kriauklė, sudaryta iš dviejų geldelių. Geldelių spyna neturi dantukų (iš čia pavadinimas). Kriauklės yra pailgos ovalo formos, plonasienės, trapios, vidinėje pusėje perlamutras plonas, melsvas. Kriauklės 100–200 mm, gali užaugti iki 250 mm. Tai gėlavandenė rūšis , nors toleruoja druskingumą iki 0,1–0,2‰. Gyvena įvairiuose vandens telkiniuose – tekančiuose ar stovinčiuose. Mėgsta ežerus, užtvankas, tvenkinius, lėtai tekančias upes. Gyvena 0,5–2 m gylyje. Kylio formos koja įsiraususia į gruntą. Kojos pagalba juda vandens telkinio dugnu, palikdama pėdsaką, pagal kurį galima rasti moliuską. Juda 20–30 centimetrų per valandą.
Bedantės maitinasi zoo ir fitolanktonu, detritu, kurį gauna filtruodamos vandenį. Per valandą gali išfiltruoti iki 40 litrų vandens. Kvėpuoja žiaunomis.
Dauginimosi metu bedantės kiaušinėlius deda į žiaunų išorines skilteles. Išsiritusios 0,4 mm lervos žiaunose būna nuo rugsėjo iki balandžio–gegužės mėn. Lervos vadinamos glochidijomis. Jos jau turi dvi plonasienes geldeles, užsibaigiančias dantukais. Iš glochidijų vidaus būna nutįsęs lipnus bisuso siūlas. Jis labai svarbus tolimesniam glochidijos vystymuisi, kuris susijęs su gėlavandenėmis žuvimis. Glochidijos, palikusios bedantės žiaunas, bisuso siūlu prisitvirtina prie pro šalį plaukiančios žuvies. Ir tada dantukų pagalba įsitvirtina žuvies žiaunose, ant pelekų, šnervėse. Jos maitinasi šeimininko audiniais, nesukeldamos jam didelės žalos. Glochidijos parazituoja ant trispyglės dyglės, ešerio, lydekos, lyno, ungurio, strepečio, šapalo, upėtakio. Visos glochidijos, nesugebėjusis prisitvirtinti prie žuvies, žūsta. Po kelių savaičių lervos baigia vystytis ir atsiskyrusios nuo žuvies, nusileidusios į vandens telkinio dugną, pradeda gyventi savarankiškai.
Dar labai įdomus bedančių santykis su žuvimis kartuolėmis (Rodeus sericeus). Veisimosi metu kartuolei užauga ilgas kiaušdėtis, kurio pagalba į bedantės kūno ertmę ji sudeda kiaušinėlius. Bedantės kūno ertmė yra panaudojama kaip saugi vieta ikreliams. Bedantei jokios žalos nepadaroma. Toks reiškinys gamtoje vadinamas rūšių sugyvenimu.
Didžioji bedantė yra plačiai Europoje paplitusi rūšis. Kai kuriose šalyse pastaruoju metu nyksta (Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Norvegijoje). Nykimo priežastys yra vandens užterštumas cheminėmis medžiagomis, deguonies trūkumas vandenyje, hidrotechniniai darbai.
Tai dvigeldis (Bivalvia) gėlavandenis moliuskas. Užauga iki 15 cm. Geldelės tvirtasienės, rudai juodos spalvos su melsvai rausvos spalvos perlamutru viduje. Gyvena tik labai švariose, prisotintose deguonimi, su smėlėtu ar žvyro dugnu upėse ir upeliuose. Maitinasi filtruodamos vandenį. Perluočių lervos vystosi, prisitvirtinusios prie upėtakių arba lašišų žiaunų (be šių žuvų rūšių lervos žūsta). Ilgaamžės – iki 50–60 metų ir daugiau. Anksčiau Europoje gana plačiai paplitusi rūšis, dabar smarkiai nykstanti, daug kur visai išnykusi, tame tarpe ir Lietuvoje.
Jūros vėduoklė – koralas, dėl išskleistų čiuptuvų savo forma primenantis vėduoklę.
Tai kolonijinis koralas, turintis vėduoklės formos šakotą, ažūrinį skeletą, kurio pagrindą sudaro kalcitas. Gyvūnas nuo blyškiai geltonos iki violetinės spalvos. Užauga iki 1,5 metro. Mėgsta seklius vandenis (iki 15 metrų) su stipriu bangavimu arba jūros srovėmis. Maitinasi filtruodama vandenį. Gyvena vakarinėje Atlanto dalyje ir Karibų j.
Jūrų ežiai (Echinoidea) – dygiaodžių (Echinodermata) tipo bestuburių gyvūnų klasė. Paplitę normalaus druskingumo (apie 35 ‰) jūrose (daugiausiai šiltose) ir vandenynuose. Kūnas 3,5–20 cm, kartais iki 35 cm dydžio, ovalus, beveik rutuliškas. Kūną dengia šarvas, susidedantis iš stambių, tvirtai sujungtų kalkinių plokštelių, kurių išorėje yra gumburai su įvairaus dydžio spygliais. Jūrų ežiai gyvena įvairiame gylyje, prie dugno. Minta įvairiais dumbliais, yra labai vislūs.
Jūrų plunksnos – koralinių polipų (Anthozoa) klasės duobagyvių būrys. Paplitusios daugiausia tropinio ir subtropinio klimato juostos jūrose nuo seklumų iki 6000 m gylio. Gyvena 50–200 cm aukščio kolonijomis, kurios susideda iš didelio pagrindinio polipo ir daug šoninių polipų; dėl to kolonija panaši į paukščio plunksną (iš to kilo pavadinimas). Pagrindinis polipas apatine dalimi įsitvirtinęs grunte. Gilumoje gyvenančios rūšys turi švytėjimo organu
Jūrų žvaigždės (Asteroidea) – dygiaodžių (Echinodermata) tipo bestuburių gyvūnų klasė. Paplitusios normalaus druskingumo jūrose ir vandenynuose. Kūnas nuo 1 cm iki 1 m skersmens, plokščias, žvaigždės pavidalo, spalvingas. Būna taisyklingo penkiakampio formos arba susideda iš disko ir nuo jo einančių spindulių, vadinamų rankomis (dažniausiai 5). Burna kūno apačioje. Gyvena dugne, minta dvigeldžiais moliuskais, jūrų ežiais, ofiūromis, koraliniais polipais. Jūrų žvaigždėms būdinga regeneracija (gali atauginti prarastas kūno dalis).
Kamčiatkos krabas – karališkųjų (Lithodiidae) krabų šeimai priklausantis krabas. Šarvas iki 30 cm, o tarpas tarp ištiestų kojų gali siekti ir 1,8 m. Visas kūnas padengtas spygliais. Gyvena Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje. XX a antroje pusėje komerciniais tikslais perkeltas į Barenco jūrą, iš ten išplito ir į Norvegijos jūrą. Gyvena apie 200 m. gylyje, poruotis iškyla apie 50 m. gylį. Kiaušinėlių viena patelė subrandina 150 000–400 000. Maitinasi moliuskais, dygiaodžiais, vėžiagyviais, žuvimis, kirmėlėmis. Gyvena 15–20 metų. Intensyviai gaudomas, laikomas delikatesu.
Madreporinis koralas – koralinių polipų (Anthozoa) klasės duobagyvių būrys. Paplitę daugiausia tropinio ir subtropinio klimato juostų jūrose, kuriose skaidrus vanduo ir temperatūra ne žemesnė kaip 20,5 °C. Daugiausia gyvena kolonijomis iki 50 m gylyje, rečiau pavieniui, prisitvirtinę prie dugno. Kolonijomis gyvenantys individai yra nuo 1 mm iki 3 cm skersmens, pavieniui gyvenantys – iki 40 cm skersmens. Minta įvairių bestuburių lervomis, smulkiomis žuvimis, vėžiagyviais. Dažniausiai būna ryškių spalvų, nes jų audiniuose yra pigmentų ir simbiontinių vienaląsčių dumblių. Turi kietą kalkinį skeletą.
Mažoji taškutė (Punctum pygmaeum) – mažiausia sraigė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Sraigės disko formos kriauklė yra 1,2–1,6 mm pločio, 0,6-–0,8 mm aukščio. Kriauklė nuo gelsvai rudos iki rausvai rudos spalvos, blizgi. Paplitusi visoje Europoje, Šiaurės ir Vakarų Azijoje. Mėgsta plačialapius miškus, vietas su tankia augmenija. Gyvena miško paklotėje, yrančioje medienoje, po negyvų medžių žieve, tarp nukritusių lapų. Gyvūnas mėgsta įsikurti ant nukritusių lapų, kuriuos vėjas nešioja iš vienos vietos į kitą ir tokiu būdu padeda taškutei išplisti į naujas vietas. Maitinasi yrančiomis augalinėmis liekanomis.
Mažoji taškutė deda labai mažai kiaušinėlių – vidutiniškai 6, gali iki 15. Deda po vieną į žemę kas 2-8 dienos. Kiaušinėliai dideli – maždaug trečdalis taškutės kriauklės dydžio – 0,4-0,5 mm. Po 15-20 dienų išsirita jaunikliai apie 0,5 mm dydžio. Per 50-60 dienų pasiekia lytinę brandą. Lietuvoje dažna rūšis.
2022 metais aprašyta mažiausia pasaulyje sausumos sraigė (Angustopila psammion). Psammion senovės graikų kalba reiškia smiltelė.
Kriauklės plotis 0,6-0,68 mm, aukštis 0,4,6-0,5,7mm. Šveicarijos Berno gamtos istorijos muziejaus mokslininkai rado ją Šiaurės Vietname, urve. Tokios mažos sraigės ir gali gyventi tik tokiose vietose, kaip urvai, kur yra pastovi drėgmė, nes mažas gyvūnas labai greitai išdžiūtų.
Meškutė (Scyllarides latus) – artimas langustų giminaitis, neturintis žnyplių, o viena antenų pora suplota ir stipriai išplatėjusi. Šis požymis būdingas visai meškinių vėžių (Scyllaridae) šeimai. Vėžiagyvis aptinkamas Viduržemio ir Raudonojoje jūroje bei rytinėje Atlanto dalyje.
Meškutę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui 2013 metais padovanojo buvęs jūrininkas Jonas Raiskas. Šį gyvūną išpreparavo ir sutvarkė pats dovanotojas. Gyvūną jis vadina „Skarmalius-meškutė“. Štai ką jis rašo rašte, kurį pridėjo prie dovanojamo eksponato: „Jūsų ekspozicijai dovanoju 1981 m. savo rankomis padarytą „Meškutė – Skarmalius“ eksponatą. Jį man, dirbant laive „Gintarinis krantas“, prie Ekvatoriaus į laivą įmetė afrikiečiai“.
Nautilai – tai seniausi ir primityviausi galvakojai moliuskai, turintys išorinę kriauklę. Tai gyvūnai, išgyvenę žemėje šimtus milijonų metų ir jų sandara mažai tepakito. Nautiliaus kriauklė suskirstyta į atskiras kameras. Gyvūnas gyvena paskutinėje, didžiausioje, likusios užpildytos dujomis ir jos moliuskui atstoja hidrostatinį aparatą (padeda nusileisti arba pakilti vandenyje). Nautiliai gyvena šiltuose Indijos ir Ramiojo vandenyno vandenyse. Mėgsta koralinių rifų šlaitus, nusileidžia į kelių šimtų metrų gylį. Maitinasi vėžiagyviais ir moliuskais. Nautilių kriauklės vertinamos dėl vidinės pusės perlamutro, iš jų gaminami suvenyrai. Siekiant apsaugoti rūšį, nuo 2016 metų įrašyta į CITES saugomų gyvūnų sąrašą.
Pintys – patys primityviausi daugialąsčiai organizmai, vieni iš seniausių mūsų planetos jūrinių ir gėlavandenių gyventojų, sudarytų iš skirtingas funkcijas atliekančių ląstelių. Kūno formą palaiko mineralinis ar organinis skeletas. Maitinasi, filtruodamos vandenį. Būdinga regeneracija. Didžioji dauguma jūriniai gyvūnai – nuo atogrąžų jūrų iki ledinių vandenų, bet yra ir gėlavandenių rūšių. Yra sėslios.
Apvalios formos, raižytu paviršiumi, siekiantys 2 m skersmens koralai panašūs į milžiniškas smegenis. Juos sudaro kelios eilės polipų, ant kurių išilgai išsidėsčiusios čiuptuvų eilės. Apačioje polipų burna suformuoja gilias įpjovas. Dėl apvalios formos jiems nebaisios potvynio bangos ir povandeninės srovės. Paplitę tropinio klimato juostos jūrose.
Tai vienas didžiausių dvigeldžių moliuskų (geldelės iki 1 m ir daugiau ir masė iki 200 kg.) Tridaknų mantijos kraštuose gyvena Zooxanhtellae dumbliai, kurie nudažo mantiją ivairiomis spalvomis, o, vykdydami fotosintezę, aprūpina gyvūną papildomomis organinėmis medžiagomis. Minta filtruodamos vandenį. Gyvena Indijos ir Ramiojo vandenynų sekliuose koraliniuose rifuose iki kol pasiekia saulės šviesa. Sėsli rūšis, o lervos judrios. Labai sparčiai nyksta dėl beatodairiško gaudymo. Geldelių suveriamasis raumuo yra valgomas, o iš kiautų gaminami dekoratyviniai dirbiniai.
Tai minkštasis koralas su raudonu kalkiniu skeletu, sudarytu iš daug vamzdelių. Kiekviename vamzdelyje apie 3 mm dydžio aštuonspindulinis polipas. Gyvena didelėmis kolonijomis, kurios gali siekti iki 3 m. Minta planktonu. Sudaro simbiozę su Zooxanthellae dumbliais, kurie nudažo palipus įvairiomis spalvomis ir, vykdydami fotosintezę, iš dalies aprūpina maisto medžiagomis. Gyvena Indijos, Ramiajame vandenynuose, Raudonojoje jūroje, 2–20 m gylyje. Mėgsta rifų vidurį. Per pastaruosius 10 m. prarasta apie 50 procentų populiacijos, nes plačiai naudojami papuošalų gamyboje, mėgstamas turistų suvenyras.
Stiklapinčių (Hexactinellidae) klasei priklausanti pintis. Skeleto pagrindas yra silicio dioksidas. Skeletas cilindro formos, ažūrinis nuo kelių centimetrų iki 1 metro. Gyvena prisitvirtinusi prie substrato. Skeletas tvirtas, todėl pintis gali gyventi giliai (iki 1 km). Mėgsta šaltą vandenį (2 – 11º C). Maitinasi mikroplanktonu. Paplitusi Ramiajame vandenyne prie Japonijos ir Filipinų, pastaruoju metu rasta prie Australijos. Būdinga regeneracija.
Žieduotosios lūpenės (Vallonia costata) kriauklė disko formos apie 2,5 mm dydžio, baltai gelsvos spalvos, šilkiškai blizga. Paviršius tolygiai rumbuotas (todėl rastos kriauklės dažnai apsivėlusios žemėmis). Kriauklės landos kraštai stipriai atsivertę, sustorėję. Mėgsta vidutiniškai drėgnas vietas, randama miškų ir pievų paklotėje. Lietuvoje dažna.