Mažasis apuokas (Asio otus) – vidutinio dydžio pelėdinių šeimos paukštis, išsiskiriantis ilgomis plunksnų „auselėmis“, didelėmis oranžinėmis akimis ir puikiai išvystytu klausos pojūčiu. Jo plunksnos rusvos, pilkšvos ir balsvos, išmargintos tamsiais dryžiais, todėl tupėdamas tarp medžių mažasis apuokas tampa sunkiai pastebimas. Patelės paprastai būna šiek tiek stambesnės ir tamsesnės už patinus.
Tai naktinis paukštis, dažniausiai medžiojantis atvirose vietose – pievose, ganyklose, pamiškėse ir laukų pakraščiuose. Jo pagrindinis grobis – smulkūs graužikai, ypač pelėnai. Medžiodamas mažasis apuokas skraido žemai virš žemės, o grobį gali aptikti beveik visiškoje tamsoje, daugiausia pagal garsą. Skrydžio metu jis juda beveik be garso – tai padeda ypatinga sparnų plunksnų sandara.
Veisimosi metu mažieji apuokai nekrauna lizdo, o užima kitų paukščių, pavyzdžiui, varnų ar kranklių lizdus. Patelė paprastai padeda 4–6 kiaušinius ir juos peri apie 26–28 dienas. Jaunikliai lizdą palieka dar nemokėdami skraidyti ir kurį laiką slepiasi aplinkinėje augalijoje, kol sustiprėja ir išmoksta skraidyti.
Lietuvoje mažasis apuokas yra įprastas, tačiau retai pastebimas paukštis. Ne veisimosi metu šie apuokai neretai telkiasi į grupes ir dieną ilsisi medžiuose, kartais vienoje vietoje galima aptikti kelias dešimtis paukščių. Spalis – mažųjų apuokų migracijos mėnuo. Nemažai jų sugaunama ir apžieduojama Ventės rago ornitologinėje stotyje bei Kuršių nerijoje.
